Pilkopa

Pilkopa (arba Pilkopiai, vok. Pillkoppen; nuo 1946 m. Morskojė, rus. Морское) – gyvenvietė Rusijoje, Kaliningrado srities šiaurinėje dalyje, Zelenogradsko rajone, Kuršių nerijoje, nuo 2005 m. Kuršių Nerijos kaimo gyvenvietės kaimas 44 km į šiaurės rytus nuo Zelenogradsko.^[1][2]

Pilkopa vok. Pillkoppen rus. Морское
Pilkopa iš aukštai
Pilkopa 55°13′44″š. pl. 20°55′01″r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Rajonas	Zelenogradsko rajonas
Įkūrimo data	1336 m.
Gyventojų (2010)	126
Pašto kodas	238541
Tel. kodas	+7 401 50
Tinklalapis	kursh-ms.ru
Vikiteka	Pilkopa

Istorija

Sembos žemės kaimo pavadinimas Pilakōpō prūsiškos, Pilkupe kuršiškos kilmės. 1336 m. minimas Pillecop.^[3] 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Žuvininkų apskrities, nuo 1939 m. kovo 27 d. Sembos apskrities kaimas. 1946 m. balandžio 7 d. – rugsėjo 6 d. Kranco rajono, vėliau Zelenogradsko rajono kaimas, 1947 m. – 2005 m. Rybačio apylinkės kaimas. Nerijoje veikia Kuršių nerijos nacionalinis parkas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1818–1939 m.	Žuvininkų apskritis	Karaliaučiaus apygarda
1939–1945 m.	Sembos apskritis	Karaliaučiaus apygarda
1945–1946 m.	Rytų Prūsija	TSRS
1946–1946 m.	Kranco rajonas	TSRS
1947–2008 m.	Rybačio apylinkė Zelenogradsko rajonas	Kaliningrado sritis
nuo 2008 m.	Kuršių Nerijos kaimo gyvenvietė Zelenogradsko municipalinis rajonas	Kaliningrado sritis

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1910 m. ir 2011 m.
1910 m.[4]	1933 m.	1939 m.[5]	2002 m.	2011 m.sur.
228	301	301	124	132

Galerija

• 
  Pilkopa (šiuolaikinis vaizdas)
• 
  Pilkopa XX a.pr.
• Žvejų valtys tarpukaryje
  Žvejų valtys tarpukaryje
• 
  Kopos

Šaltiniai

1. Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
2. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos. Archyvuota kopija 2012-04-14 iš Wayback Machine projekto. Patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos protokoliniu nutarimu 1997 m. gegužės 25 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2002. ISBN 5420014882
3. Палмайтис Л. Предложение по научной русификации исконных наименований перешедшей в состав России северной части бывшей Восточной Пруссии. – Европейский институт рассеянных этнических меньшинств, 2003. Archyvuota kopija 2012-02-09 iš Wayback Machine projekto.
4. Žuvininkų apskrities kaimų sąrašas (1910 m.) vok.
5. Sembos apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok.

Nuorodos

• Grasilda Blažiene: Hydronymia Europaea, Sonderband II, Die baltischen Ortsnamen. Wolfgang Schmid Hrsg., Steiner Verlag Stuttgart 2000.
• G. Gerullis: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin, Leipzig 1922.
• Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
• Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
• Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.