Pasaulio paveldo sąrašas
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Pasaulio paveldo sąrašas įsteigtas ir palaikomas remiantis 1972 m. lapkričio 16 d. UNESCO būstinėje Paryžiuje vykusios UNESCO Generalinės konferencijos septynioliktos sesijos metu priimta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija.
Šiame dokumente identifikuojamos vietos, esančios skirtingų valstybių narių teritorijose ir pripažintos kaip tarptautinės reikšmės ištekliai, todėl šios vietos nusipelno ypatingo įvertinimo ir apsaugos. Konvencijoje kultūros paveldas pagal konkrečius kriterijus suskirstytas į tris kategorijas: paminklus, statinių grupes ir vietas.
Šis dokumentas tapo plačiausiai pripažintu ir veiksmingiausiu tarptautinę galią turinčiu kultūros ir gamtos paveldo apsaugos instrumentu. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvenciją iki 2004 m. pabaigos buvo pasirašiusios 181 šalys. 1992 m. prie Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos prisijungė ir Lietuva.
Valstybė gali prisijungti prie Konvencijos arba ją ratifikuoti. Pasirašiusi Pasaulio paveldo konvenciją, valstybė tampa valstybe – nare ir įsipareigoja saugoti jos teritorijoje esantį kultūros ir gamtos paveldą dabarties ir ateities kartoms.
Už Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos įgyvendinimą atsakingas Pasaulio paveldo komitetas, kuris priima sprendimus dėl objektų (vertybių) įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą. Jis taip pat vertina šiame sąraše esančių objektų būklę ir skatina valstybes imtis priemonių, jeigu objektai neatitinka gamtos ir kultūros paveldo apsaugai keliamų reikalavimų.
Pasaulio paveldo komitetą sudaro 21 valstybė, kurios narystė komitete trunka 6 metus. Valstybės į komitetą yra renkamos UNESCO Generalinės konferencijos metu. 2003-2007 m. Pasaulio paveldo komitete kartu su Argentinos, Benino, Čilės, Egipto, Indijos, Norvegijos, Omano, Pietų Afrikos Respublikos, Portugalijos, Rusijos, Sent Lusijos valstybėmis buvo ir Lietuvos atstovas.
Administracinius Pasaulio paveldo komiteto sprendimus įgyvendina nuolat dirbantis Pasaulio paveldo centras. Pasaulio paveldo koncepcija yra tokia:
Kiekvienais metais objektų skaičius auga, 2000 m. buvo rekordiniai metai, kuomet įrašytas net 61 naujas objektas. Tačiau kai kuriais atvejais jis gali ir mažėti: 2007-2021 m. pasaulio paveldo sąrašo buvo išbraukti 3 objektai: 2007 m. išbrauktas Arabijos oriksų rezervatas Omane, 2009 m. – Dresdeno Elbės slėnis Vokietijoje, 2021 m. – Liverpulio uostas[1]. 2024 m. liepos pabaigoje (po 46-osios sesijos) pasaulio paveldo sąraše buvo 1223 objektai, iš kurių 49 apėmė kelias valstybes. Iš jų 952 buvo kultūriniai, 231 - gamtos, ir 40 - mišrūs. 56 objektai buvo pavojuje[2].
Iš viso objektus turi 168 pasaulio valstybės. Iš 195 galinčių juos turėti valstybių, 27 materialiojo paveldo objektų neturi: Bahamai, Butanas, Brunėjus, Burundis, Komorai, Kuko Salos, Džibutis, Pusiaujo Gvinėja, Esvatinis, Grenada, Bisau Gvinėja, Gajana, Kuveitas, Liberija, Maldyvai, Monakas, Niuė, Sent Vinsentas ir Grenadinai, Samoa, San Tomė ir Prinsipė, Siera Leonė, Somalis, Pietų Sudanas, Rytų Timoras, Tonga, Trinidadas ir Tobagas ir Tuvalu[3].
Oficialiai UNESCO objektus grupuoja į 5 regionus: Europą ir Šiaurės Ameriką (EUR), Afriką (AFR), Lotynų Ameriką ir Karibus (LAC), Arabų šalis (ARB) ir Aziją bei Okeaniją (APA). Europos regione objektų yra daugiausia (573), Arabų šalyse - mažiausia (96). Daugiausia pasaulio paveldo objektų turinti valstybė yra Italija (60). Į dešimtuką patenką ir Kinija (59), Vokietija (54), Prancūzija (53), Ispanija (50), Indija (43), Meksika (35), Rusija (32), Iranas (28), Japonija (26)[4]. Lietuva turi 5 objektus.
Konvencijos įgyvendinimo gairėse nurodomi šeši kriterijai, taikomi atrenkant kultūros paveldo paminklus, pastatų grupes bei vietoves, kuriuos būtų galima priskirti pasaulio paveldui. Kultūros paveldo objektas gali būti nominuojamas, jeigu jis:
Nominuojama vietovė taip pat turi atitikti autentiškumo kriterijų, būti tinkamai saugoma ir administruojama. Pati svarbiausia sąlyga yra objekto autentiškumo pripažinimas.
Konvencijos įgyvendinimo gairėse nurodomi keturi pasaulio gamtos paveldo vietovių atrankos kriterijai. Gamtos paveldo objektas gali būti nominuojamas, jeigu jis:
Mišraus paveldo vietovės yra išskirtinės gamtos ir kultūros vertybės, todėl į Pasaulio paveldo sąrašą yra įtraukiamos remiantis ir kultūros, ir gamtos paveldą apibrėžiančiais kriterijais. Šiuo metu Pasaulio paveldo sąraše yra 40 mišraus kultūros ir gamtos paveldo vietovių: tarp jų istorinė Maču Pikču šventovė Peru, Laplandija Švedijoje ir Suomijoje, Uluru-Kata Tjuta nacionalinis parkas, Australijoje.
Nematerialaus paveldo vertybių kandidatūros vertinamos pagal šešis atrankos kriterijus:
2001 m. UNESCO sudaryta Tarptautinė žodinio ir nematerialaus kultūrinio paveldo žiūri paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrus, tarp kurių – Lietuvos pasiūlyta Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje. Tarp kitų pasaulio paveldu pripažintų vertybių: gruzinų polifoninė muzika, Opera dei Pupi – Sicilijos lėlių teatras (Italija), Nogaku teatras (Japonija) ir kitos per amžius tęsiamos unikalios kultūros, meno, amatų, gyvensenos tradicijos.
2003 m. antruoju paskelbimu Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrais buvo pripažintos dar dvidešimt aštuonios tradicijos, tarp kurių Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrai pasiūlyta Dainų švenčių tradicija ir simbolika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
2005 m. Trečiuoju paskelbimu Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašas pasipildė naujomis kultūrinėmis vertybėmis.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
