Palemonas (legendinis asmuo)

Palemonas – legendinis Lietuvos kunigaikščių pirmtakas.^[1] Kildintas iš senovės Romos didikų Lietuvos metraščių legendinėje dalyje ir kituose istorijos šaltiniuose minimas legendinis Gediminaičių ir kitų ankstyvosios LDK valdovų pirmtakas bei protėvis, iki XIX a. I pusės daugelio lietuvių ir lenkų kildintas iš senovės Romos didikų.

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Kitos reikšmės – Palemonas (reikšmės).

Pasak istoriko J. Tumelio, Palemono vardą Lietuvos metraščių platesniojo sąvado sudarytojai galėjo perimti iš romėnų istorikų raštų, kuriuose minimas kažkoks I a. pr. m. e. gyvenęs Palemonas (istorinis asmuo), iš Marko Antonijaus gavęs valdyti Ponto sritį Mažojoje Azijoje. Tuo tarpu pretekstą sukurti Palemono legendą minėto sąvado sudarytojams galėjo suteikti vienas iš lietuvių romėniškosios kilmės teorijos kūrėjų Janas Dlugošas, kuris savo „Lenkijos istorijose“ pateikė legendą apie dab. Vilniaus miesto vietoje kadaise neva apsistojusį nuo Cezario rūstybės iš Italijos pabėgusių Pompėjaus šalininkų būrį, bei Dlugošo amžininkas Pilypas Kalimachas, kuris apie 1480 m. veikale Kardinolo Zbignevo Olesnickio gyvenimas iškėlė lietuvių gališkosios kilmės hipotezę, – pasak šios hipotezės, lietuviai yra kilę iš senovės galų, kuriuos į būsimos Lietuvos teritoriją kažkurios keltų invazijos į Šiaurės Italiją laikotarpiu esą atvedė link „Šiaurės Okeano“ pajudėjusių galų kilčių vadas Lemonijus.

Lietuvos metraščiuose, XVI a. rašiusių lenkų istorikų veikaluose ir kai kuriuose kt. XVI–XVIII a. šaltiniuose įvairiais variantais pateikta Palemono legenda, kuri yra lietuvių romėniškosios kilmės teorijos sudėtinė dalis, susiformavo XV a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ir XVI a. I pusėje bei viduryje; XVI a. viduryje lenkų istorikas Martynas Kromeris Lietuvos metraščių Palemoną pirmasis ėmė tapatinti su Pompėjaus bendražygiu Publijumi Libonu (istorinis asmuo; jį savo raštuose mini Liucijus Floras ir kt. romėnų istorikai).

Pasak dalies minėtų šaltinių, I a. pr. m. e. Romos Respublikoje vykstant pilietiniam karui, Pompėjaus laivyno vadas Publijus Libonas, kurį vėlesniais laikais Lietuvoje žmonės esą ėmė vadinti „Palemonu“, paliko tėvynę ir išvyko į šiaurę kartu su žmona, vaikais bei 500 Romos patricijų. Apiplaukę Europą, jie išlipo į krantą ties Nemuno žiotimis; toliau tie pabėgėliai esą plaukę Nemunu iki Dubysos, o ties pastarosios žiotimis, ant gražios ąžuolais apaugusios kalvos įkūrę pilį ar šventyklą.

Pasak Palemono legendos „metraštinės“ versijos, Palemonas buvo Romos imperatoriaus Nerono giminaitis; gelbėdamasis nuo Nerono persekiojimų, jis su šeima ir 500 valdinių pabėgęs iš Italijos ir apsigyvenęs prie Nemuno, Jūros bei Dubysos upių. Iš Palemono vaikaičių esą kilo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir kunigaikščiai Alšėniškiai bei Giedraičiai, o iš kartu su Palemonu į Lietuvą neva atvykusių Romos patricijų palikuonių – didikai Goštautai, Davainos ir Manvydai.

Istoriografijoje nuo XVIII a. antrosios pusės Palemonas laikomas Lietuvos metraščių legendinės dalies fiktyviu personažu.

Antrojo Lietuvos statuto lotyniškosios versijos (išverstos ir išleistos Augustino Rotundo) įvadas pradedamas apie lietuvių kilmę iš Palemono ir italikų, 1576
Aleksandro Hilarijaus Palubinskio genealoginis medis, pradedamas nuo Palemono, 1675
Lietuvos herbo - Vyčio žirgas panegirikoje vadinamas „Palemono Žirgu“: „Žirge Palemono, tu pareini jau Pegasą šlove“.
„Palemono sostas“ pažintiniame take Seredžiuje (Jurbarko raj.)^[2]