Majolika

Majolika (it. maiolica) – fajansui artima keramikos rūšis; degto molio dirbiniai (buitiniai ir dekoratyviniai indai, vazos, skulptūrėlės, apdailos plytelės, kokliai), dengti skaidria (pusiau majolika) arba neskaidria (alavo) glazūra (tikroji majolika).

Moderni keraminė lėkštė iš Kaltadžironės

Biržų pilies koklius su Liudvikos Karolinos Radvilienės inicialais

Tikrosios majolikos dirbinių dekoras (dažniausiai tapyti ornamentai ir kompozicijos) kuriamas ant neskaidrios glazūros; pusiau majolikos (tapyti, sgrafito, reljefiniai ornamentai ir kompozicijos) – ant angobo, vėliau dengiamo skaidria (bespalve ar spalvota) glazūra. Paskui dirbiniai dar sykį degami.

Istorija

Dar prieš mūsų erą Egipte, Mesopotamijoje buvo glazūruotų degto molio dirbinių. Viduramžiais Rytų šalyse majolika daugiausia naudota architektūrinei apdailai. Nuo XIV a. majolika ėmė plisti Europoje. Ispanijoje sukurta maurų stiliaus majolikos dirbinių, kurie per Maljorkos salą (iš jos lotyniško pavadinimo Majolika atsirado majolikos pavadinimas) gabenti į Italiją. XV–XVIII a. Italijos miestuose, tokiuose kaip Faenca, Siena, Kastel Durantė, Urbinas, įkurta majolikos dirbtuvių, garsėjusių dirbiniais, dekoruotais liustru arba tapytomis figūrinėmis kompozicijomis, portretais, arabeskomis, groteskais (dailininkai Dž. Andreolis, N. Peliparijus), majolikos skulptūrėlėmis (dailininkų dela Robijų šeima). XVI–XVIII a. majolika sukurta Prancūzijoje (Nevero, Ruano dirbtuvėse), Vokietijoje, Rusijoje (Maskvos ir Jaroslavlio architektūrinė keramika). XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kuriama moderno stiliaus, nuo XX a. vidurio – unikali ir serijinė majolika, ieškoma naujų išraiškos priemonių, tobulinama glazūros technologija. XX a. majoliką kūrė F. Ležė, P. Pikasas (Prancūzija), I. Frichas-Charas, I. Jefimovas (TSRS).

Lietuvoje

Lietuvoje majolika (daugiausia rūmų krosnių koklių) atsirado XV a. XVII a. buvo sukurta spalvota glazūra, reljefiniais vaizdais (portretais, figūrinėmis kompozicijomis) dekoruotų koklių. XIX–XX a. pradžioje majolikos dirbiniai, tokie kaip indai, dekoratyvinės vazos, architektūrinės apdailos plytelės, daugiausia gaminti Neborovo (Lenkija, Skernevicų vaivadija) majolikos fabrike bei privačiose dirbtuvėse.^[1]

Šaltiniai

1. Majolika. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių 183–184 psl.