Lezginai
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Lezginai (kitaip: Lezgai) (Lezginų kalba: лезгияр, rus. лезгины) – Šiaurės Kaukazo tauta, kalba lezginų kalba, paplitusios rusų kalbos.
Iki XX a. vidurio lezginų etnonimas galėjo būti vartojamas ir gerokai platesne prasme. Jis galėjo būti taikomas apibendrintai pavadinti visas pietinio Dagestano tautas (tame tarpe agulus, rutulus, cachurus, tabasaranus, taip pat kricus, chinalugus ir kt.). Dar platesne prasme jis galėjo būti taikomas įvardinti visas tautas, kalbančias šiaurės rytų Kaukazo kalbomis.
Lezginų pagrindinė gyvenamoji teritorija Lezgistanas arba Lekija (Леӄи) koncentruojasi į šiaurę nuo Didžiojo Kaukazo ir yra tiek pietų Dagestane (daugiau kaip 385 240 gyventojų[1]), tiek šiaurės rytų Azerbaidžane (daugiau kaip 180 000). Regiono ašis yra Samuro upė. Didžioji Lezgistano dalis - kalnuotos teritorijos, išraižytos smulkių upių slėnių bei tarpeklių. Didžioji dalis teritorijos neturi medžių, o apaugusi sausumai atsparia žoline augmenija. Rytiniame ir pietiniame Lezgistano pakraštyje yra priekalnių zonos, kur žmonės užsiima žemdirbyste.
Į vakarus nuo tradicinių lezginų žemių, Samuro aukštupyje, gyvena rutulai ir cachurai, į rytus yra Maskutas, į šiaurę - Derbentas ir agulų bei tabasaranų žemės. Pietuose Lezgistaną uždaro Didysis Kaukazas, kuris atskiria nuo Širvano. Tradiciškai Lezgistanas skirstomas į tris etnografinius regionus: tai yra Kiura (didž. gyvenvietės Kasumkentas, Kurachas), Samuras (Achty, Usukčavas) bei Kuba (Kusaras, Magaramkentas).
Nemažos lezginų diasporos yra kitose Rusijos dalyse (ne Dagestane – apie 88 000), Kazachijoje (14 000) ir Turkmėnijoje (16 000). Dar apie 100 000 lezginų gyvena Rytų Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš viso XX a. pabaigoje buvo apie 470 000 žmonių.
Lezginai – senieji Dagestano gyventojai, kurie greičiausiai dalyvavo Kaukazo Albanijos kūrime. Antikos istorikai Herodotas ir Strabonas mini Kaukazo Albanijoje gyvenančius Legus (Legoi). Viena iš hipotezių teigia, kad iš senųjų Albanijos gyventojų išsivystė dabartiniai lezginai, rutuliai, cachurai, agulai ir kitos tautos, kurios po Albanijos žlugimo migravo per Didįjį Kaukazą į šiaurę ir įsitvirtino dabartinėse teritorijose.
Nuo pirmųjų mūsų eros amžių lezginų žemės priklausė Partų imperijai, o vėliau Sasanidų imperijai. VIII a. čia prasiskverbė arabų įtaka. Arabai įtvirtino Kaspijos pajūryje esantį Derbentą kaip savo šiauriausią avanpostą, iš kurio sklido islamo religija. Taip lezginai atsidūrė Derbento kultūrinėje įtakoje.
Nuo VIII a. lezginų teritorijoje minimas junginys Lakzas. Nežinia, ar tai buvo politinis susivienijimas, bet į šią sąvoką arabai taip pat įjungė ir kitas lezginams giminingas grupes. Vėliau lezginų tarpe įtaką sustiprino Širvanšachai. Po mongolų invazijų krašte palengva skverbėsi islamas, kurį platino persai, Aukso orda, o vėliau ir Osmanai. XIX a. visi lezginai jau išpažino šią religiją.
XVIII a. pradžioje lezginų žemes nukariavo Nadyršachas, po kurio mirties visas Kaukazo regionas suskilo į smulkesnius chanatus. Lezginų žemes užvaldė azerių valdomi Derbento chanatas ir Kubos chanatas, o Kiuros regione susiformavo vietiniai politiniai junginiai, taip vadinamos laisvosios bendruomenės (magalim): Achtypara, Dokuzpara, Altypara ir kt. Kurį laiką pastarųjų tarpe įtaką turėjo lakų valstybė.
XIX a. pradžioje jų gyvenamoji teritorija prijungta prie Rusijos imperijos. 1812 m. laisvųjų lezginų žemėse suformuotas Kiuros chanatas. Tiesa, dauguma lezginų dalyvavo kovoje prieš rusus Kaukazo kare, todėl galutinai pajungti tik apie 1859 m. 1864 m. lezginų teritorija padalinta tarp 3 administracinių vienetų: Kiuros, Samuro ir Kubos rajonų. Pirmieji du priskirti Dagestano sričiai, o pastaroji - Baku gubernijai. Šis politinis padalinimas lėmė lezginų padalinimą iki dabar.
Tarybų Sąjungoje lezginų žemės buvo padalintos tarp Rusijos ir Azerbaidžano. Po Tarybų Sąjungos suirimo Azerbaidžano teritorijoje liko Rusijai priklausantys eksklavai, kompaktiškai apgyvendinti lezginų – Urjanoba, Chrachoba, – kėlę teritorinių ginčų.
Lezginų teises gina dvi organizacijos: Samur siekia didesnės kultūrinės autonomijos Azerbaidžane, o Sadval siekia sienų perbraižymo ir visų lezginiškai kalbančių teritorijų apjungimo į Azerbaidžano valstybę.
Lezginų socialinės organizacijos pagrindas – kaimo bendruomenė (džamatas). Vyrauja mažoji šeima, iki XX a. buvo išplitusios didžiosios šeimos ir patronimijos.
Gausus folkloras: herojinis epas, sakmės, dainos, šokiai (lezginka).
Tikintieji – musulmonai sunitai, yra šiitų.
Tradiciniai verslai – ariamoji žemdirbystė (kviečiai, rugiai, miežiai, soros, ankštiniai, kukurūzai, ryžiai) ir gyvulininkystė (daugiausia avys, t. p. ožkos, galvijai). XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo įprasta vykti uždarbiauti sezoniniams darbams pas žemdirbius, Azerbaidžano naftos verslovėse.
Tradiciniai amatai – verpimas, audimas, veltinio vėlimas, kilimų, juvelyrinių dirbinių gamyba, kalvystė, ginklakalystė. Apie 65 % žmonių yra bedarbiai. [2]
Šeima yra svarbi Lezginų bendruomenės dalis. Nuo senovės išlikusi tradicija ir nusiteikimas, kad šeimai turėtų vadovauti ir ją aprūpinti- vyrai. Vyrų ir moterų pareigos ir atsakomybės šeimoje labia skiriasi. Vyrai dažniausiai dirba turguje, namų statybose ar kuria savo verslus, ir kitaip aprūpinti šeimą. Tuo tarpu moters didžiausia atsakomybe šeima, vaikai, buitis. Taip pat moterys pasižymi išskirtiniais gabumais kilimų gamybose.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
