Latvių kalba
kalba / From Wikipedia, the free encyclopedia
Latvių kalba (latv. latviešu valoda) – baltų kalbų grupei priklausanti indoeuropiečių šeimos kalba, kilusi iš baltų prokalbės.
Latvių kalba latviešu valoda | |
Kalbama | Latvijoje, tautinės mažumos Lietuvoje, Estijoje, JAV, JK, Airijoje, Kanadoje, Rusijoje, Ukrainoje, Argentinoje, Australijoje, Naujoje Zelandijoje, Brazilijoje |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | ~1,5 mln. gimtakalbių, ~2 mln. iš viso[1] |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | 160-a |
Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė Baltų-slavų prokalbė?(hipotezė) Baltų prokalbė Rytų baltų kalbos Latvių kalba |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Latvija Europos Sąjunga |
Prižiūrinčios institucijos | Valstybinės kalbos agentūra |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | lv |
ISO 639-2 | lav |
ISO 639-3 | lav |
SIL | LAT |
Geografinis paplitimas | |
Vikipedija Latvių kalba |
Iš trijų didžiųjų baltų kalbų – lietuvių, latvių ir prūsų – pati moderniausia, t. y. labiausiai nuo baltų prokalbės nutolusi kalba. Taip atsitiko dėl didelės finų kalbų įtakos šiaurės baltų (kuršių, žiemgalių, sėlių ir latgalių) kalboms, kurių areale nuo XIV a. pradėjo formuotis latvių kalba. Spėjama, kad ji formavosi latgalių (letų) kalbos pagrindu, jiems išplitus po Pietų Livoniją. Pirmieji rašytiniai paminklai siekia XVI a. Dabartinėje lotynų raidynu grįstoje latvių abėcėlėje yra 33 raidės.
Kirtis fiksuotas pirmajame skiemenyje. Skiriamas balsių ilgumas, kiekvienas dvibalsis arba ilgasis balsis gali turėti vieną iš trijų priegaidžių. Morfologiškai latvių kalba yra fleksinė. Sintaksė pasižymi palyginti laisva žodžių tvarka, pagrindinė tvarka sakinyje yra SVO (veiksnys – tarinys – papildinys). Žodyno daugumą sudaro veldiniai, tarp skolinių vyrauja germanizmai (amats 'pareigos; amatas', brilles 'akiniai', dienests 'tarnyba', kleita 'suknelė', krogs 'smuklė', stunda 'valanda; pamoka', zāģis 'pjūklas', ziepes 'muilas'), į kuriuos įeina ir švedų kalbos leksika (nagla 'vinis', pipars 'pipiras', siļķe 'silkė', skola 'mokykla', skurstenis 'dūmtraukis', tabaka 'tabakas', ūtrupe 'varžytynės'), slavizmai (baznīca 'bažnyčia', cilvēks 'žmogus', soma 'rankinė', kāposti 'kopūstai', slava 'šlovė, garbė', siers 'sūris') ir finiška leksika (allaž 'dažniausiai, visada', kaija 'kiras', kukainis 'vabzdys', ķepa 'letena', launags 'pavakariai', liedags 'paplūdimys', loms 'sugautos žuvys, valkšna', maksa 'mokestis', nūja 'lazda', puika 'berniukas', puķe 'gėlė', sēne 'grybas', tērauds 'plienas', vajag 'reikia').