Konikai

Konikai (lenk. Konik polski) – Lenkijoje išvesta ponių tipo nedidelių naminių arklių (lot. Equus ferus caballus) veislė. „Konik polski“ lietuviškai reiškia lenkiškas arkliukas. Konikai yra artimiausia tarpanams naminių arklių veislė, kurie gyveno Europos lapuočių ir mišriųjų miškų zonoje, miškastepėse bei stepėse, bet dėl žmonių neigiamos įtakos XVIII–XIX a. sandūroje išnyko.

Konikų išvaizda pasižymi primityviais požymiais, tarp jų kailis pilkšvai rudos spalvos, o nugaros viršuje yra tamsi juosta. Kūnas kresnas ir stipraus sudėjimo.

Aukštis ties gogu: 130–140 cm;
Minimali krūtinės apimtis: 165 cm;
Svoris: 300–400 kg.

Eržilai stambesni už kumeles.

Konikų jaunikliai subręsta būdami 3-5 metų. Ilgaamžiai, vislūs ir atsparūs ligoms. Vidutiniškai gyvena apie 25-30 metus.

Konikai ramaus charakterio, labai protingi ir labai prisirišę prie savo šeimininko. Jie stiprūs ir ištvermingi.

2011 m. pabaigoje Pasaulio gamtos fondas paskelbė programą konikus apgyvendinti laukinėje gamtoje. Dabar konikai laisvai gamtoje gyvena Lenkijos Belovežo girioje ir kituose rezervatuose, Latvijos Papės gamtos parke, Nyderlanduose, Anglijos Kento, Bakingamšyro, Kembridžšyro grafystėse, Škotijos Aberdynšyre, Vokietijoje, Kroatijoje, Bulgarijoje.

Konikai yra laikomi daugelyje pasaulio zoosodų.

Konikai, Europos žemyne gyvenantys laisvėje, yra apgyvendinti šalia miškų esančiose didesnėse pievose, prie pelkynų.

Konikai gyvenantys laisvėje, minta įvairia žoline augalija, piktžolėmis, nendrėmis, graužia iv. krūmų šakeles.

Konikai auginami Ignalinos rajono, Ažvinčių kaime. Planuojama gausinti jų bandą ir vėliau išleisti į laisvę Lietuvos gamtoje. Lietuvos klimato atšiauriomis sąlygomis, konikai gali išgyventi laisvėje be jokių aptvarų ar uždarų patalpų iki -30 °C laipsnių temperatūroje.

Ilgiausiai laisvėje laukiniai arkliai tarpanai išgyveno Belovežo girioje – maždaug iki 1780 m. Vėliau jie buvo sugauti ir išvežti į medžioklei skirtą parką, kuriame buvo Zamoiskių zoosodas prie Bilgorajaus miesto pietryčių Lenkijoje, kur apie 1806 m. jie buvo sugaudyti ir perduoti lenkų valstiečiams^[2]. Paskutiniuosius laukinius arklius – tarpanus Lenkijos ūkininkai sukryžmino su savo darbiniais naminiais arkliais.

1936 metais Poznanės universiteto profesorius Tadeušas Vetulanis (Tadeusz Vetulani) ėmėsi atkurti jau išnykusį tarpaną ir tam pasiekti jis panaudojo arklius, kilusius iš 1780 metais Belovežo girioje sugautų tarpanų, vėliau laikytų Zamoiskių zoologijos sode. Pastebėta, kad jų palikuonys išlaikė daug laukiniams arkliams būdingų bruožų: primityvias kailio žymes, pelėka spalvą. Taipogi žiemą jų kailis nubaldavo. Tarp dviejų pasaulinių karų Vokietijos valdžia rėmė zoologijos sodus, taipogi siekiančius atkurti primityviuosius laukinius arklius tarpanus, nes tam tikra prasme jie užėmė svarbią vietą vokiečių tautos folklore. Vėliau, jau po vokiečių įsiveržimo į Lenkiją, ištisos arkliukų bandos buvo pagrobtos ir išvežtos Vokietijos gilumon. Ten jie tapo genetinių eksperimentų, siekiant atgaivinti tarpaną, dalimi. TSRS užėmus Vokietiją, jie buvo suvalgyti badaujančių Berlyno ir Miuncheno gyventojų. Vis dėlto, kažkiek šių arkliukų Lenkijoje buvo išsaugota, ir po karo jais buvo apgyvendinti nacionaliniai parkai^[3].

Žiemą konikai ėda nukritusius medžių lapus, šakeles. Ėsdami jaunus krūmelius, sustabdo pievų, vandenų pakrančių užėlimą krūmynais. Ėsdami nukritusius lapus, krūmus, jie išvalo mišką ir palieka miško aikšteles, kurios svarbios kitiems gyvūnams^[4].

Nereiklūs pašarams – per diena pakanka apie 7 kg. pašarų, įskaitant 300 g. proteinų^[5]. Patartina šerti 3 kartus į dieną.

Pirmajame pasauliniame kare konikus kaip transportavimo priemonę, naudojo Vokietijos ir Rusijos kariuomenės.

Žmonės neturėtų žvelgti į laisvėje gyvenančius ir sulaukėjusius konikus kaip į tradicinius naminius arklius, pavyzdžiui, juos maitinti ranka ar glostyti, nes tai juos daro įžūlius, smalsius, todėl gali išderinti jų, kaip laukinių gyvūnų, natūralius instinktus. Patartina jais grožėtis iš tolo.