From Wikipedia, the free encyclopedia
Kim Dedžiunas (Kim Dae-jung, tariasi [kim dɛdʑuŋ], 1925 m. gruodžio 3 d. – 2009 m. rugpjūčio 18 d.) – Pietų Korėjos politikas, šalies prezidentas nuo 1998 m. iki 2003 m. ir Nobelio taikos premijos laureatas (2000 m.)
| Kim Dedžiunas 김대중 | |
|---|---|
| 15-as Pietų Korėjos prezidentas | |
.png) | |
| Gimė | 1925 m. gruodžio 3 d. Hauido, Korėja, Japonijos imperija |
| Mirė | 2009 m. rugpjūčio 18 d. (83 metai) Seulas, Pietų Korėja |
| Tautybė | pietų korėjietis |
| Sutuoktinis (-ė) | Rhee Hee-hoh |
| Religija | Romos katalikas |
| Pietų Korėjos prezidentas | |
| Kelintas | 15 |
| Ėjo pareigas | 1998 m. vasario 25 d. – 2003 m. vasario 25 d. |
| Ankstesnis | Kim Young-Sam |
| Vėlesnis | Roh Moo-hyun |
| Partija | Tūkstantmečio demokratų |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka | Kim Dae-jung |
| Parašas | |
 | |
Tai pirmasis ir kol kas vienintelis Nobelio premijos laureatas iš Korėjos.[1] Kim nuo 1957 m. išpažino Romos katalikybę ir buvo vadinamas „Azijos Nelsonu Mandela“[2] dėl nenuilstamos opozicinės veiklos prieš autoritarinį režimą.
Kim mirė 2009 m. rugpjūčio 18 d.[3] nuo dauginio organų funkcijų sutrikimo sindromo, praėjus 3 mėnesiams nuo po jo prezidentavusio Roh Moo-hyun savižudybės.
Kim į politiką atėjo 1954 m., valdant pirmajam P. Korėjos prezidentui Singmanui I. Nors buvo išrinktas į nacionalinę asamblėją 1961 m., po metų Pak Čionghy atėjus į valdžią perversmo būdu, rinkimų rezultatai buvo paskelbti niekiniais.[4] Tačiau 1963 m. ir 1967 m. vykusiuose rinkimuose Kimui pavyko patekti į parlamentą, kur jis įgijo žymaus opozicijos lyderio, 1971 m. dalyvavusio prezidento rinkimuose, reputaciją. Nepaisant įvairių valdančiųjų režimo trukdymų juose Kimas sugebėjo pasirodyti rimtas konkurentas. Daugiausiai palaikymo patyrė iš Čolos regiono, kur už jį balsavo net 95 % balsavusiųjų, o tai dar nesumuštas rekordas Pietų Korėjos politikoje.
Dedžiuno gyvybei iškilo rimta grėsmė 1973 m. rugpjūtį, kai dėl prezidento Parko yushin programos kritikos PKST agentų jis buvo pagrobtas iš viešbučio Tokijuje. Nors sugrįžo į Seulą gyvas, Kimui buvo uždrausta dalyvauti politikoje, o 1976 m. už dalyvavimą antivyriausybinio manifesto atsišaukime 5 metams buvo įkalintas. 1978 m. bausmė pakeista namų areštu.
Po Pak Čionghy nužudymo Kim buvo reabilituotas. Tačiau 1980 m., po Čion Duhan įvykdyto perversmo ir Kvandžu sukilimo numalšinimo, Kim buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme už „antivyriausybinę veiklą ir konspiraciją“. Įsikišus JAV vyriausybei, bausmė buvo sumažinta iki 20 m. kalėjimo, o vėliau jam buvo leista emigruoti į JAV. Kim trumpai įsikūrė Bostone, Masačusetse, kur kaip kviestinis lektorius dėstė Tarptautinių reikalų centre, Harvardo universitete iki 1985 m., kai nusprendė grįžti tėvynėn.[5] Gyvendamas užsienyje Vakarų spaudoje jis parašė daug straipsnių, kuriuose aštriai kritikavo savo šalies vyriausybę.
1980 m. gruodžio 11 d., praėjus vos savaitei po Kimui paskelbto mirties nuosprendžio, popiežius Jonas Paulius II išsiuntė tuometiniam prezidentui Čiun Duhan laišką, kuriame prašė „malonės“ Kim Dedžiunui, katalikui. Korėjos nacionaliniai archyvai sutiko atskleisti laiško detales to paprašius „Kwangju Ilbo“, vietiniam Kvandžu dienraščiui.[6] Krikštydamasis Kim Dedžiunas pasirinko Tomo Moro vardą.
Vos grįžęs į Seulą Kimas vėl buvo skirtas namų areštas, tačiau jis sugebėjo išlikti vienu svarbiausiu politinės opozicijos lyderiu. Kai Čiun Dūhvanas nusileido piliečių reikalavimams ir 1987 m. paskelbė pirmuosius po 1972 m. perversmo demokratinius prezidento rinkimus, juose dalyvavo ir prodemokratiški Kim Dedžiunas su Kim Jongsamu, surinkę atitinkamai 27 % ir 28 % balsų. Tokiu būdu buvusio generolo Čion Duhan pasirinktas įpėdinis No Tėu lengvai laimėjo rinkimus, surinkdamas 36,5 % balsų.
1992 m. Kimas dar kartą nesėkmingai dalyvavo prezidento rinkimuose, šįkart nusileidęs tik Kim Jongsamui, laimėjusiam rinkimus kaip valdančiosios partijos kandidatui.[4] Daugelis manė, kad Kim Dedžiuno politinė karjera užsibaigė, jam pasitraukus iš politikos ir kaip mokslininkui svečiui išvykstant į Kleir Holą, Kembridžo universitetą Jungtinėje Karalystėje.[5] Tačiau 1995 m. jis pranešė apie sugrįžimą į politiką ir pradėjo dar vieną žygį į prezidento postą.
Situacija jam tapo palanki, kai visuomenė ėmė maištauti prieš išrinktą valdžią prasidėjus šalies ekonominiui nuosmukiui Azijos finansinės krizės metu, likus vos kelioms savaitėms iki rinkimų. Sudaręs sąjungą su Kim Džionpilu, Kimas šįkart 1997 m. gruodžio 18 d. vykusiuose rinkimuose įveikė Ly Hoičangą, Kim Jonsamo įpėdinį, ir 1998 m. vasario 25 d. buvo inauguruotas penkioliktuoju Pietų Korėjos prezidentu. Korėjos istorijoje tai buvo pirma inauguracija, kai valdančioji partija taikiai perleido savo galias demokratiškai išrinktam laimėtojui iš opozicijos.[4][7] Vis dėlto rinkimai susilaukė prieštaringų vertinimų dėl rezultatų.[8] Kimo pagrindinis oponentas buvo Ly Hoi Čangas, buvęs Aukščiausiojo Teismo teisėjas, baigęs aukštąjį mokslą Seulo valstybinio universiteto teisės fakultete. Ly plačiai buvo laikomas elitiniu, tačiau jo, kaip kandidato, imidžą suteršė kaltinimai, esą jo sūnūs išsisukinėja nuo privalomosios karinės tarnybos. Tuo tarpu Kimas teturėjo profesinės aukštosios mokyklos išsilavinimą ir daugelio korėjiečių palaikymą dėl sunkių išmėginimų ir persekiojimų, kurių jis buvo patyręs.
Prieš tai buvę prezidentai Pak Čionghy, Čion Duhan, No Tėu buvo kilę iš Gionsano regiono, kuris po 1945 m. tapo turtingesnis iš dalies dėl Čionghy, Duhan ir Tėu vykdytos politikos. Kim Dedžiunas buvo pirmasis visą kadenciją išbuvęs prezidentas, kilęs iš pietvakarinio Čolos regiono, kuris buvo prasčiau išvystytas ir prižiūrėtas šiek tiek dėl buvusių prezidentų diskriminacinės politikos regionų atžvilgiu. Tuo tarpu Kimo vyriausybėje daug valdžios asmenų buvo iš Čolos,- dėl to jis buvo kaltinamas dėl panašios diskriminacinės politikos, tik kito regiono atžvilgiu. Tačiau Kim Dedžiuno vyriausybės ministrų ir valdininkų skaičiai parodė, kad tuo nebuvo piktnaudžiaujama.
Kim Dedžiuno kadencija prasidėjo įpusėjus Pietų Korėją nusmukdžiusiai ekonominei krizei. Naujasis prezidentas energingai ėmėsi Tarptautinio valiutos fondo rekomenduotų ekonominių reformų ir pertvarkų, kurios ženkliai pakėlė Pietų Korėjos ekonominį klimatą.[4] Po ekonomikos smukimo 5,8 procentais 1998 m., 1999 m. ji išaugo 10,2 procento.[9] savo politika jis siekė skaidresnės rinkos, priversdamas galingus čaebol (konglomeratus) atskaitingais, t. y. skaidrumo vykdant apskaitą. Valstybės subsidijos didelėms korporacijoms buvo visiškai nutrauktos ar ženkliai sumažintos.
Užsienio politikoje Dedžiunas pasižymėjo siekiais pagerinti santykius su Šiaurės Korėja, inicijavo Saulės Šviesos politikos strategiją. Už jos vykdymą 2000 m. gavo Nobelio taikos premiją.
Kimas mirė 2009 m. rugpjūčio 18 d. 13:43 vietiniu Korėjos laiku (7:43 Lietuvos laiku) Jonsei universiteto Seburansu ligoninėje, Seule. Mirties priežastis – dauginis organų funkcijų sutrikimas.[10] Valstybinės buvusio Pietų Korėjos prezidento Kim Dedžiuno laidotuvės įvyko rugpjūčio 23 d., priešais Nacionalinės asamblėjos pastatą, su procesija, lydinčia į Seulo valstybines kapines, kur jis buvo palaidotas pagal katalikų tradicijas. Tai buvo antrasis Pietų Korėjos prezidentas po Pak Čionghy naujųjų laikų Pietų Korėjos istorijoje, kuriam buvo surengtos valstybinės laidotuvės.[11]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
