Saulės šviesos politika

Saulės šviesos politika (kor. 햇볕 정책 = Haetbyeot jeongchaek) buvo Pietų Korėjos užsienio politikos strategija, kuria siekta gerinti santykius su Šiaurės Korėja. Ji buvo pradėta formuluoti 1998 m., naujai išrinkto prezidento Kim Dedžiuno iniciatyva. Šios politikos dėka 2000 m. įvyko abiejų Korėjų vadovų susitikimas Pchenjane, surengtas per Korėjos padalijimą išskirtų šeimų susitikimas, suaktyvinti ekonominiai valstybių ryšiai. Ši iniciatyva buvo tęsiama po Dedžiuno prezidento pareigas ėjusio No Mu Hiono, tačiau pristabdyta 2008 m. į postą atėjus griežtesnės politikos su Šiaure šalininkui I Mjongbakui, o 2010 m. lapkritį oficialiai nutraukta, pripažinus ją kaip nesėkmingą.

Saulės šviesos politikos iniciatorius Kim Dedžiunas.

Už Saulės šviesos politikos vykdymą Kim Dedžiunas 2000 m. buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.

Istorija

Saulės šviesos politika kildinama iš Ezopo pasakėčios, kurioje saulė ir vėjas varžosi, kas greičiau privers žmogų nusiimti skrybėlę. Saulė, šiltai šildydama, laimi varžybas, tuo parodydama, kad švelnūs veiksmai duoda geresnius rezultatus nei griežti. Panašiai buvo žiūrima ir į santykius su Šiaurės Korėja: manoma, kad Pietūs, skatindami kultūrinį, politinį, ekonominį bendradarbiavimą gali pagerinti abiejų šalių ryšius.

Kim Dedžiunas buvo įvardinęs tris pagrindinius Saulės šviesos politikos principus: 1) Šiaurės Korėjos ginkluoti išpuoliai nebus toleruojami; 2) nebus siekiama Šiaurės Korėjos prijungimo; 3) bus vykdomi mainai su Šiaure ir siekiama bendradarbiavimo.^[1]

1998 m. balandį abi šalys atnaujino derybas Pekine. Šiaurė siekė išsiderėti 200 000 tonų trąšų, tačiau nesutiko su Pietų pasiūlymu, kad už pagalbą maistu būtų surengtas išskirtų šeimų susitikimas. Derybos baigėsi neradus sutarimo. 1999 m. birželį jos buvo atnaujintos, tačiau nutrūko kai to paties mėnesio 15 d. įvyko abiejų valstybių jūros pajėgų konfliktas.^[2]

Turistinio Kemgangsano regiono įsteigimas buvo viena iš Saulės šviesos politikos iniciatyvų, skatinant turizmą tarp Šiaurės ir Pietų.

2000 m. balandį įvyko santykių atšilimas ir buvo susitarta dėl abiejų pusių lyderių susitikimo. Birželį Kim Dedžiunas nuvyko į Pchenjaną ir pasirašė penkių punktų susitarimą, liečiantį karinės įtampos mažinimą, taikos stiprinimą, išskirtų šeimų susitikimą ir ekonominių, socialinių bei kultūrinių ryšių plėtrą. Tuo pat metu įvyko ir išskirtų šeimų susitikimas. Tolimesnės derybos buvo lėtos, tačiau iki metų galo buvo susitarta dėl konkrečių humanitarinių ir saugumo klausimų. Tarp jų buvo sprendimas atnaujinti ir pradėti naudoti abi šalis jungiančias geležinkelio linijas; tęsti išskirtų šeimų susitikimus; 2001 m. surengti Kim Čen Iro vizitą į Seulą. Praktikoje daugelis šių ir kitų susitarimų buvo prastai įgyvendinami, Kim Čen Iro vizitas bei šeimų susitikimai taip ir neįvyko. 2001 m. santykiai vėl suprastėjo ir aktyvesnės derybos buvo atnaujintos 2002-taisiais. Tuometinis ministrų lygio susitikimas buvo nukreiptas į ekonominių ryšių stiprinimą, tačiau jas nutraukė žinia apie Šiaurės vykdomą atominę programą ir galimai kuriamą atominį ginklą.^[3]

Šiaurės vykdoma atominė programa greitai atšaldė dvišalius santykius. Naujai išrinktas Pietų Korėjos prezidentas No Mu Hionas nesiėmė itin aktyvių veiksmų suartinti abi valstybes, tačiau išlaikė jau buvusius susitarimus, tęsė humanitarinės pagalbos teikimą, 2007 m. apsilankė Pchenjane, tuo parodydamas siekį bendradarbiauti.

2006 m. spalį, po Šiaurės atliktų atominio ginklo ir raketų bandymų, Pietūs nutraukė humanitarinę pagalbą. Iškilo abejonės, ar tokiomis sąlygomis gali būti toliau įgyvendinami Saulės šviesos politikos tikslai. Tačiau kai kurie jos elementai (parama turistiniam Kemgangsano ir pramoniniam Kesongo regionams) buvo išlaikyti. 2008 m. kovą, į valdžią Pietų Korėjoje atėjus griežtesnės politikos Šiaurės atžvilgiu šalininkui I Mjongbakui, buvo paskelbta, kad ekonominis bendradarbiavimas per Kesongo regioną vyks tik tada, kai bus išspręstas atominių ginklų klausimas. 2009-taisiais įvykus dar vienam Šiaurės atominiam bandymui santykiai dar labiau pablogėjo. 2010 m. lapkritį Saulės šviesos politika buvo galiausiai įvardinta kaip neefektyvi ir paskelbta apie jos pabaigą.^[4]

Išnašos

1. Robert John Myers. Korea in the cross currents: a century of struggle and the crisis of reunification. Palgrave Macmillan, 2001, p. 139
2. Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2007, p. 168
3. Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2007, p. 169
4. South Korea Formally Declares End to Sunshine Policy, Voice of America, 2010-11-18