Baltijos šalių okupacija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Baltijos šalių okupacija – karinis Estijos, Latvijos ir Lietuvos užpuolimas bei vėliau įvykęs prijungimas prie Sovietų Sąjungos. 1940 m. birželio mėnesį Sovietų Sąjunga užpuolė ir okupavo Baltijos šalis pagal Molotovo–Ribentropo paktą tarp nacistinės Vokietijos ir SSRS, kuris buvo pasirašytas 1939 m. rugpjūtį, prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią.[1][2] 1940 m. rugpjūčio mėnesį Sovietų Sąjunga tris valstybes aneksavo kaip „sąjungines respublikas“. Dauguma Vakarų šalių nepripažino šios aneksijos ir laikė ją neteisėta.[3][4] 1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą ir per kelias savaites okupavo Baltijos šalių teritorijas. 1941 m. liepos mėn. Trečiasis Reichas įtraukė Baltijos šalių teritorijas į savo Ostlando reichskomisariatą. Po 1944 m. Raudonosios armijos Baltijos puolimo, Sovietų Sąjunga atkovojo didžiąją dalį Baltijos šalių teritorijos, o likusios vokiečių pajėgos buvo įstrigusios Kuršo katile iki jų oficialaus pasidavimo 1945 m. gegužę.[5]
Per 1944–1991 sovietų okupacijos metus trijose Baltijos šalyse buvo apgyvendinta daug žmonių iš Rusijos ir kitų SSRS teritorijų, o vietinės kalbos, religija ir papročiai buvo užgniaužti.[6] Dalis tyrinėtojų tai apibūdina kaip „atvirkštinę kultūrinę kolonizaciją“, kur kolonizuotieji suvokė kolonizatorius kaip kultūriškai menkesnius.[7] Trijų Baltijos šalių kolonizacija apėmė masines egzekucijas, trėmimus ir vietinių gyventojų represijas.[8] Per 1940–1941 ir 1944–1991 okupacijas iš viso buvo nužudyta arba ištremta 605 000 trijų šalių gyventojų (135 000 estų, 170 000 latvių ir 320 000 lietuvių). Jų turtas ir asmeniniai daiktai buvo konfiskuoti ir atiduoti naujai atvykusiems kolonistams – ekonominiams migrantams, sovietų kariškiams, NKVD darbuotojams ir komunistų partijos funkcionieriams.[9]
Pačių Baltijos šalių vyriausybės[10][11], Jungtinės Amerikos Valstijos[12][13] ir jų teismai[14], Europos Parlamentas[15][16], Europos Žmogaus Teisių Teismas[17] ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Taryba[18] yra visos pareiškusios, kad Baltijos šalys buvo užpultos, okupuotos ir neteisėtai įtrauktos į Sovietų Sąjungą pagal 1939 m. Molotovo–Ribentropo pakto nuostatas.[19][20] Ši okupacijos nepripažinimo politika lėmė Baltijos šalių teisinio tęstinumo principą, teigiantį, kad de jure, t. y. pagal teisės principus, Baltijos šalys visą laikotarpį nuo 1940 iki 1991 metų išliko nepriklausomomis valstybėmis nelegalios okupacijos sąlygomis.[21][22][23]
Sovietų Sąjunga niekada oficialiai nepripažino, kad jos buvimas Baltijos šalyse yra okupacija arba kad ji aneksavo šias valstybes[24], ir Estijos SSR, Latvijos SSR bei Lietuvos SSR laikė trimis savo sudedamosiomis respublikomis. Kita vertus, Rusijos SFSR 1991 m. pripažino, kad 1940 m. įvykiai buvo „aneksija“.[25]
Revizionistinė[26][27] Rusijos istoriografija ir mokykliniai vadovėliai ir toliau teigia, kad Baltijos šalys savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą po to, kai kiekviena jų tauta įvykdė „socialistines revoliucijas“, neva nepriklausančias nuo sovietų įtakos.[28] Posovietinė Rusijos vyriausybė ir jos valstybės pareigūnai tvirtina, kad Baltijos šalių inkorporavimas atitiko tarptautinę teisę[29] ir buvo pripažintas de jure susitarimais, sudarytais 1945 m. vasario mėnesį Jaltos ir 1945 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais Potsdamo konferencijose bei 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte[30][31], kurie paskelbė esamų sienų neliečiamumą.[32] Tačiau 1996 m. įstojusi į Europos Tarybą Rusija sutiko su Europos reikalavimu „padėti asmenims, deportuotiems iš okupuotų Baltijos šalių“.[25][33] Taip pat, kai 1991 m. Rusijos SFSR pasirašė atskirą sutartį su Lietuva, joje 1940 m. aneksija buvo pripažinta Lietuvos suvereniteto pažeidimu ir taip pat pripažintas Lietuvos valstybės tęstinumas de jure.[25][34]
Dauguma Vakarų vyriausybių tvirtino, kad Baltijos šalių suverenitetas nebuvo teisėtai panaikintas,[35] todėl toliau pripažino Baltijos šalis kaip suverenius politinius subjektus, atstovaujamus iki 1940 m. šių šalių paskirtų diplomatinių delegacijų, veikusių Vašingtone ir kitur.[36] Baltijos šalys de facto nepriklausomybę atgavo 1991 m., žlugus Sovietų Sąjungai. Rusija savo karius iš Baltijos šalių pradėjo išvesti 1993 metų rugpjūtį, pradedant Lietuva. Visiškas Maskvos dislokuotų karių išvedimas baigėsi 1994 metų rugpjūtį.[37] Rusija oficialiai savo karinį buvimą Baltijos šalyse baigė 1998 metų rugpjūtį, nutraukdama radiolokacinės stoties Skrunda-1 Latvijoje eksploatavimą. Išmontuoti įrenginiai buvo išsiųsti į Rusiją ir vieta grąžinta Latvijai, o paskutinis Rusijos karys paliko Baltijos šalis 1999 m. spalį.[38]