Vaišniūnai

Vaišniūnai – kaimas Ignalinos rajono savivaldybės vakaruose, Aukštaitijos nac. parke, šalia kelio  1423  Aza–Vaišniūnai–Ginučiai–Kirdeikiai , ant šiaurinio Dringio ežero kranto ir Švoginos upelio. Ežero pakrantėje prie kaimo yra miško parkas, įrengta poilsio stovykla (viena didžiausių nac. parke). Ant kalvos yra kaimo kapinaitės, kuriose išlikę XIXa.pab.-XXa.lietuvių liaudies memorialiniai paminklai.

1935 m. pastatytas kryžius

Pagrindinė gatvė

Riboženklis

Kapinių kalnelis

Vaišniūnai
[[Vaizdas:Vaišniūnai, gatvė.JPG|{{#if:270|270px]] Vaišniūnai. Priekyje – tiltas per Švoginą
Vaišniūnai
55.385°š. pl. 26.097°r. ilg. / 55.385; 26.097 (Vaišniūnai)
Apskritis	Utenos apskritis
Savivaldybė	Ignalinos rajono savivaldybė
Seniūnija	Ignalinos seniūnija
Gyventojų (2021)	44
Vikiteka	Vaišniūnai
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Vaišniū́nai Kilmininkas: Vaišniū́nų Naudininkas: Vaišniū́nams Galininkas: Vaišniū́nus Įnagininkas: Vaišniū́nais Vietininkas: Vaišniū́nuose

Geografija

Vaišniūnai įsikūrę ant šiaurinio antro pagal dydį Aukštaitijos nacionalinio parko Dringio ežero kranto, Ignalinos raj. vakaruose. Per kaimą į Dringio ežerą iš šiaurės įteka Švoginos ir Juodupio upeliai. Iš Vaišniūnų vandens keliu, Žeimenos baseinu, galima pasiekti Klaipėdą, šio vandens maršruto ilgis – daugiau nei 550 km.

Per Vaišniūnus eina autoturizmo ir vandens turizmo trasos. Kaime auga saugomas botaninis gamtos paveldo objektas – 3,50 m apimties Vaišniūnų ąžuolas, žymėjęs Lietuvos-Lenkijos sieną. Visa Vaišniūnų kaime esanti Dringio ežero pakrantė nusagstyta šaltiniais. Šalia Vaišniūnų yra švariu versmių vandeniu garsėjantis Medžiukalnio šaltinis. Vaišniūnuose saulė per metus šviečia vidutiniškai 1707 val., vyrauja vakarų vėjas, genantis bangas nuo Dringio ežero, vidutinis metinis vėjo greitis – 3,0–3,5 m/s, vidutinė metinė oro temperatūra – apie 6,0 °C.

Istorija

Nėra tiksliai nustatyta, kada įsikūrė Vaišniūnų kaimas. Apie senosios gyvenvietės egzistavimą byloja Vaišniūnų pilkapynas, būdingas pirmojo tūkstantmečio antrajai pusei, bei Vaišniūnų-Medžiukalnio VIII–XII a. pilkapynas. Rašytiniuose šaltiniuose Vaišniūnai minimi 1554 m. Kaime gyveno žvejai, miškininkai, sielininkai. Per Vaišniūnus ėjo didysis sielių kelias iš Ažvinčių girios Dringio ežeru, toliau per upes, ežerus į Neries upę.

Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Vaišniūnai, kaip ir visa Lietuva, buvo Rusijos imperijos sudėtyje. XIX pr. prie Švogenos upės veikė vandens malūnas, priklausęs Bernardui Milašiui. Malūnininkui sukaupus užtvankoje per dideles vandens atsargas, malūnas, pralaužus užtvanką, buvo sugriautas ir nebeatstatytas, nes pradėjo veikti Ginučių malūnas.

1812 m. birželio mėn., po Napoleono įsiveržimo į Rusijos imperiją, per Vaišniūnų apylinkes į Rusijos gilumą, pasitraukė carinės Rusijos pajėgų Pirmoji Vakarų armija vadovaujama Michailo Barklajaus de Tollio.

1812 m. lapkričio- gruodžio mėn. per Vaišniūnus ir apylinkes į vakarus traukėsi Napoleono Didžiosios armijos, kuriai tuo metu vadovavo maršalas Joachimas Muratas, likučiai.

Lenkijos okupacijos metu, 1922 m., kaimą į dvi dalis padalino demarkacijos linija, prie Vaišniūnų ąžuolo buvo įrengtas pasienio postas. 1925–1930 m. okupuotoje kaimo dalyje veike „Ryto“ draugijos mokykla, kaimo gyventojai platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1935 m. lietuviškos kultūros saugotoja – Šv. Kazimiero draugija šalia demarkacijos linijos pastatė kryžių, kuris išlikęs iki šių dienų.

1940 m. kaimas, kaip ir visa Lietuva, okupuotas SSRS. 1941 m. kaimą užėmė vokiečiai, kurie čia gamino pabėgius geležinkeliui. 1944 m. kaimą vėl užėmus sovietams, tarpukario Lietuvos pasieniečio Viktoro Rakštelio name priverstinai įkurta karinė ligonine, kaime atsirado karinis aerodromas.

1952 m. į Vaišniūnus atvežtas buvusių lenkų kareivinių pastatas, kuriame įsikūrė medienos sandėlio, sielių plukdymo kontora, 1958 m. pastate įkurta Vaišniūnų girininkija, pirmame aukšte veikė bendrabutis, valgykla, antrame biblioteka šalia buvo pastatyta kalvė, parduotuvė. Tuo metu Vaišniūnuose vyko dideli medienos sandėliavimo, gamybos darbai, dirbo daug darbininkų. 1974 m. įkūrus pirmąjį Lietuvos nacionalinį parką, parkui vadovauti ėmė Vaišniūnų girininkas Vincas Šakalys, medienos apdirbimo darbai kaime sumažėjo, Vaišniūnai tapo poilsiautojų, turistų mėgstama vieta.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XX a. pradžia	Linkmenų valsčius
1995–	Ignalinos seniūnija

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1894 m. ir 2021 m.
1894 m.	1905 m.[2]	1931 m.[3]	1959 m.sur.[4]	1970 m.sur.[4]	1979 m.sur.[5]	1989 m.sur.[6]	2001 m.sur.[7]	2011 m.sur.[8]	2021 m.sur.[9]
72	124	103	99	91	96	84	63	31	44

Žymūs žmonės

Kaime gimė:

• Vincas Žilėnas (1907–1982) – vienas žymiausių Lietuvos muziejininkų, istorikas, žurnalistas;
• Janina Nijolė Putauskienė (1934–2019) – Lietuvos nepriklausomybės 1991 m. gynėja, apdovanota Sausio 13-osios ir Vyčio kryžiaus ordino medaliais.

Kaime gyveno:

• Viktoras Rakštelis (1896–1969) – Lietuvos kariuomenės savanoris, 1923 m. dalyvavęs Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinėje akcijoje, vienas pirmųjų tarpukario Lietuvos pasieniečių.

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
3. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
4. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
5. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
6. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
7. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
8. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
9. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

• Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2008-01-12 iš Wayback Machine projekto.

Aplinkinės gyvenvietės
	Šuminai - 4 km Vyžiai - 7 km Minčia – 13 km
	Ginučiai – 7 km Kirdeikiai – 12 km		IGNALINA – 9 km