Trileris (angl. thrill 'virpulys, jaudinimasis') – literatūros, televizijos ir kino žanras, kuriame įtampa, nerimas, laukimas bei jaudulys laikomi pagrindiniais elementais. Trileriai veikia žiūrovo nuotaiką: verčia jį nerimastingai tikėtis ir laukti atomazgos, stimuliuoja netikrumo jausmą, nuostabą, susierzinimą ir/arba siaubą. Trileriai skatina adrenalino išsiskyrimą ir sužadina emocijas. Kuriant filmą, priskiriamą trilerio žanrui, dažnai įpinami netikėti siužeto vingiai bei pasirenkamos žiūrovą klaidinančios situacijos. Trilerio siužete antagonistas įvairiais būdais kliudo protagonistui pasiekti savo tikslo.
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Trilerio tikslas yra išlaikyti žiūrovą budrų ir įsitempusį. Tokiuose filmuose protagonisto užduotis yra išspręsti tam tikrą problemą – pabėgimą, misiją ar paslaptį. Kad ir kuriam subžanrui trileris priskiriamas, jame bet kokiu atveju bus pabrėžtas pavojus, gresiantis protagonistui. Nerimas dėl pagrindinės filme sprendžiamos problemos yra išlaikomas viso filmo metu ir veda prie įtemptos kulminacijos. Filmo istorijai svarbios informacijos slėpimas nuo žiūrovo ir kovų bei veiksmo scenos yra dažnai naudojamos priemonės visuose trilerių subžanruose, tačiau kiekvienas jų taip pat pasižymi ir savo unikaliomis siužeto formavimo priemonėmis bei charakteristikomis.
Trilerio subžanrais yra laikomi psichologiniai trileriai, kriminaliniai trileriai ir mistiniai trileriai. Po prezidento Džono Kenedžio nužudymo labai populiariais tapo politiniai ir paranojiniai trileriai. Dar vienas trilerio subžanras – šnipų trileris. Sėkmingų trilerių pavyzdžiai – Alfredo Hičkoko sukurti filmai. Siaubo ir veiksmo žanrams priskiriami filmai dažnai turi daug bruožų, būdingų ir trilerio žanrui.
2001 metais Amerikos filmų institutas (American Film Institute) Los Andžele paskelbė šimto visų laikų geriausių įtampą keliančių bei adrenalino išsiskyrimą skatinančių JAV filmų sąrašą. 400 nominuotų filmų turėjo būti sukurti JAV piliečių taip, kad juose dominuojantys šiurpuliai pagyvintų ir praturtintų JAV kino palikimą. Teisėjai, paprašyti Jungtinių Amerikos Valstijų Filmų instituto narių, vertinant filmus turėjo atsižvelgti į adrenalino poveikį filmo artistiškumui ir kokybei.
Homero „Odisėja“ yra viena seniausių istorijų Vakarų šalyse ir yra laikoma ankstyvu trilerio prototipu. Vienas pirmiausių trilerių yra 1923 metų Haroldo Loido komiškas filmas „Saugumas paskiausiai” (Safety Last!), kuriame herojus vaidina daug drąsos reikalaujantį epizodą ant dangoraižio. Alfredas Hičkokas ir Fricas Langas prisidėjo prie šiandieninio trilerio žanro suvokimo filmais „Gyventojas” (The Lodger, 1926 m.) ir „M” (1931 m.).
Trilerio sąvoka
Trilerį sudaro staigus emocijų antplūdis, jaudulys, įtarinėjimas ir gyvas judėjimas viso pasakojimo metu. Siužetas gali būti subtilus, tačiau įtraukiantis pakilimus ir nuopuolius, taip pat jis gali būti pastovus arba pilnas nutrūktgalviško jaudulio. Šio žanro tikslas yra pateikti nepertraukiamos įtampos, netikėtumo ir grėsmingos lemties pojūtį. Visa tai priverčia žiūrovus tvirčiau įsitverti į sėdynių ranktūrius iki tol, kol yra pasiekiamas kulminacijos taškas. Paprastai trileriai būna greiti, psichologiniai, grėsmingi, mistiniai ir pilni piktadarysčių, tokių kaip: šnipinėjimas, terorizmas ir sąmokslas, pagrindinis jų tikslas sukelti bauginantį azartą. Trilerių pagrindinis tikslas – jaudinti žiūrovą.
 |
…Trileriai yra įvairių rūšių: legalus trileris, detektyvinis trileris, veiksmo-nuotykių trileris, medicininis trileris, policinis trileris, romantinis trileris, istorinis trileris, politinis trileris, religinis trileris, moderniųjų technologijų trileris, karinis trileris… Sąrašas yra labai ilgas ir jame atsiranda vis naujų žanro variacijų. Šią trilerių įvairovę jungia vienas bendras bruožas, kuris visuomet yra trilerio sudedamoji dalis, t. y. kuriamos intensyvios emocijos, tokios kaip nuogąstavimas, pagyvėjimas, susižavėjimas ir kvapo atėmimas, – visa tai yra svarbiausios trilerio sudedamosios dalys. Pagal trilerio apibrėžimą, jei trileris nejaudina, nesukelia žmogui emocijų, jis neatlieka savo darbo. James Patterson, 2006 m. birželis, Introduction, Thriller[1] |
 |
Rašytojas Vladimiras Nabokovas savo paskaitų metu Kornelio universitete sakė: „Anglosaksiškame trileryje „blogiukas“ paprastai yra nubaudžiamas ir stiprus bei tylus vyras laimi silpnos, niekus kalbančios merginos širdį. Tačiau jokiose vakarų šalyse nėra tokio įstatymo, draudžiančio istoriją su netradicine pabaiga. Todėl mes visuomet viliamės, kad nedoras, bet romantiškas vyrukas išsilaisvins, o geras, tačiau bukas vaikinas galiausiai bus sustabdytas paniurusio didvyrio.“
Tema ir veikėjai
Dažnai trileriuose veikėjai yra paimami įkaitais, už kuriuos prašoma išpirkos. Tai, kaip ir vagystės, kerštas ir žmonių grobimas, yra ypatingai populiaru kriminalistiniuose trileriuose. Mistiniuose trileriuose dažniau sutinkamos tyrimo ir detektyvinio romano savybės. Psichologiniuose trileriuose neretai galima pamatyti proto žaidimų, persekiojimo, įkalinimo arba manijos elementų. Tokie dalykai kaip kraštutinės teorijos, apgaulingi apkaltinimai, paranoja, sąmokslo teorijos, samdomi žudikai ir elektroninis žmonių sekimas ypatingai mėgstami detektyviniuose trileriuose.
Pagrindiniai trilerio elementai:
- Pagrindinis veikėjas susiduria su mirtimi (savo arba kito veikėjo).
- Pradžioje blogosios jėgos yra stipresnės arba protingesnės nei gerosios.
- Pagrindinė siužeto linija sukasi aplink pagrindinį veikėją, kuris negali būti pažemintas.
- Siužeto dėmesio centre yra paslaptis, kuri turi būti atskleista.
- Filmo naratyvo konstrukcijos pagrindą sudaro protagonisto požiūris.
- Visi veikėjai ir jų veiksmai turi būti realistiški.
- Dvi pagrindinės temos, atspindinčios trilerio žanrą, yra tiesos troškimas ir veikėjų moralės normos.
- Vienas nedidelis, bet svarbus trilerio aspektas yra nekaltumas, kuris atsiranda korumpuotame pasaulyje.
- Protagonistas ir antagonistas gali kovoti ne tik fiziniame lygmenyje, bet ir psichologiniame.
- Veikėjai trileriuose netyčia arba dėl savo smalsumo patenka į pavojingus konfliktus, kurių nėra pasiruošę išspręsti.
Trilerio veikėjai būna kriminaliniai nusikaltėliai, persekiotojai, samdomi žudikai, niekuo dėtos aukos, grėsmingos moterys, žmonės su tamsia praeitimi, psichologinių problemų turintys individai, linksmuoliai žudikai, sociopatai, agentai, teroristai, policininkai, pabėgę kaliniai, privatūs detektyvai, žmonės, įsivėlę į painius romanus, žmonės, nusivylę gyvenimu, apsėstieji ir kiti. Dažnai temos apima terorizmą, politinius sąmokslus, persekiojimus ar meilės trikampius, kurie galiausiai baigiasi žmogžudyste.
Viena pagrindinių trilerio siužeto linijų (nekalta auka, besideranti su psichopatu) yra pavaizduota Alfredo Hičkoko filme „Rebecca“ (1940 m.), kur ponia Danvers stengiasi įtikinti ponią De Winter nusižudyti. Viso filmo siužetas sukasi apie jauną moterį, kuri išteka už turtingo našlio ir apsigyvena jo gigantiškame name. Ten ji atranda, kad prisiminimai apie pirmąj žmoną dar tebėra sukaustę vyrą ir tarnus.
Protagonistas dažniausiai yra eilinis gyventojas, nepratęs prie pavojų, tačiau paprastai kriminaliniuose trileriuose, yra sutinkami tvirti vyrai, kuriems tokios grėsmės, kaip policijos pareigūnai ar detektyvai, yra įprastos. Dažniausiai pagrindiniai trilerių veikėjai yra vyrai, tačiau pasirodo vis daugiau filmų, kuriuose protagonistais tampa moterys. Psichologiniuose trileriuose lyderiaujantys veikėjai yra priklausomi nuo savo psichologinių gebėjimų, nesvarbu ar tai yra kova su antagonistu, ar ginčas su pačiu savimi. Nežinomybė dažniausiai kyla iš dviejų ar daugiau veikėjų aukojimosi, žaidžiant apgaulingus žaidimus, arba paprasčiausiai stengiantis sutrikdyti kito veikėjo psichologinę būseną.
Istorija ir apipavidalinimas
Trilerio siužete yra veikėjų, kurie konfliktuoja tarpusavyje arba su išorinėmis jėgomis. Grėsmės kartais gali būti abstrakčios ir nematomos. Atmosferoje tvyrantis kraupus pavojus ir staigi agresija, kaip nusikaltimas ar žmogžudystė, charakterizuoja trilerį. Šis filmo žanras dažnai pasaulį ir visuomenę pristato kaip tamsius, korumpuotus ir pavojingus. Holivude trileriai paprastai turi linksmas pabaigas, kuriose blogis pralaimi. Įtampa dažniausiai pasirodo, kai veikėjas atsiduria grėsmingoje situacijoje, spąstuose, iš kurių pabėgti, atrodo, yra neįmanoma. Gyvenimas – gąsdinantis, paprastai todėl, kad pagrindinis veikėjas nieko neįtaria ir būna netikėtai įveliamas į pavojingas arba potencialiai mirtinas situacijas.
Trilerių siužetai yra tarsi dėlionė. Skaitytojams/žiūrovams yra pateikiamos užuominos ir jie turi galimybę priimti sprendimus, taip pat kaip ir pagrindinis veikėjas. Trileriuose svarbiausias klausimas ne „kas tai padarė?“, bet ar blogiukas bus pagautas prieš įvykdydamas kitą nusikaltimą. A. Hičkoko filmai neretai turi nekaltą auką (atsakingą, eilinį žmogų) atsiduriantį netikėtoje, gąsdinančioje, keistoje ir terorizuojančioje situacijoje, dėl klaidingos tapatybės, neteisingo identifikavimo ar neteisingo kaltinimo.
Trilerių veiksmas dažniausiai vyksta paprastuose, eiliniuose priemiesčiuose ir miestuose, tačiau retkarčiais veiksmas gali vykti šiek tiek arba visiškai egzotiškoje vietoje, pavyzdžiui, svetimame mieste, dykumoje, poliariniuose regionuose. Paprastai, kietas ir išradingas, bet paprastas herojus kovoja prieš piktadarius, ryžtingai nusiteikęs sunaikinti juos, jų šalį arba jų laisvo pasaulio stabilumą. Dažnai trileriuose protagonistas susiduria su, atrodo, neįveikiamomis problemomis savo misijose, išsprendžiamomis prieš baigiant tiksėti laikrodžiui, nesvarbu, kokie sumanūs jie būtų, jie susiduria su įvairiomis dilemomis, priverčiančiomis pasiaukoti dėl kitų.
Trileris ir paslaptys
Trileriai dažnai yra iš dalies aptraukiami paslaptinga istorija, tačiau yra įžymūs savo struktūra ir fabula. Šiame žanre, herojus turi sustabdyti priešo planus, o ne atskleisti jau įvykdytą nusikaltimą. Mistiniai trileriai apima žymiai didesnę skalę – nusikaltimai turi būti įvykdyti serijinių žudikų, arba apimti terorizmą, užsakytus nužudymus, arba valdžios „nuvertimą“. Akistata su rizika ir agresija yra standartinis mistinio trilerio siužeto elementas, priešingai nei mistiniame žanre, kuriame labiau dominuoja niūrumas ir dramatiškumas.
Mistiniame filme kulminacijos taškas pasiekiamas, kai paslaptis yra atskleidžiama, o mistiniame trileryje jis pasiekiamas, kai herojus nugali priešą, po paslapties atskleidimo, kai išsaugoja savo bei kitų gyvybes. Mistiniuose bei detektyviniuose filmuose yra labai mažai žiaurumo, grėsmės ir grasinimų, ypač tarp piktadarių ir nekaltų žmonių, palyginus su įtemptais trileriais, kuriuose piktadarys yra žymiai nuožmesnis. Trileriuose, kuriems įtaką padarė juodieji filmai ir tragedijos, ieškantis kompromiso herojus dažnai yra nužudomas viduryje ieškojimų.
Trileris, tai ne vien žudymas, čia visada yra kažkas svarbesnio nei nužudymas, kuris kelia grėsmę kitų gyvybėms. Mistiniuose filmuose žudymo motyvas dažnai būna piniginė apgaulė, o trileriuose gryni pinigai nedaro įspūdžio visiems siaubingiems dalykams, kuriuos antagonistas padaro.
Trileriai ir nusikaltimai
Dažnai iš dalies trileriai ir nusikaltimai sutampa. Tačiau, tikri kriminaliniai filmai/romanai yra orientuoti į specifinį vieną ar kelis nusikaltimus, kurie yra sprendžiami arba susekami ir aptinkami be jokio arba su mažai žiaurumo, bet su daugiau dramatiškumo. Trileriai dažnai būna paremti prasimanymais ir greičiu, kol kriminalinė fikcija yra lėtesnė, dramatiškesnė ir realistiškesnė. Paprastai, kriminalinėje fikcijoje trūksta žiaurumo, bet tai priklauso, ar siužete figūruoja mafija, kur agresija yra stipri.
Kai kurie kriminaliniai filmai yra labiau orientuoti į gangsterių gyvenimą, asmeninę nusikaltėlių dramą arba net į tam tikras biografijas (pavyzdžiui, „Krikštatėvis“). Iš vienos pusės kriminaliniai trileriai turi daugiau nežinomybės ir grėsmės bei gali apimti šnipinėjimą, dažnas žudynes bei dažnai net ne kriminalinius konfliktus. Priešingai nei kriminaliniai trileriai, kriminaliniai filmai dažniausiai siūlo rimtesnę, nuožmesnę ir realistiškesnę nusikalstamą aplinką, išryškinančią veikėjų augimą ir kulminacijos tašką.
Kriminaliniuose fantastiniuose filmuose, herojus gali būti policijos pareigūnas arba privatus detektyvas, kuris vis dar gali būti kietas ir sumanus. Jis pasiryžęs sunaikinti priešininką, tačiau ne taip kaip trileriuose, čia nėra būtini kiti žmonės, šalis arba laisvo pasaulio stabilumas. Taip pat, priešingai nei kriminalinėje fikcijoje, trileriuose nėra išryškinami gangsteriai, melodramos arba detektyvai bei vietoj atidesnio gilinimosi į nežinomybę ir sukurtą pavojų.
Trilerio istorija literatūroje
Senovės epinės poemos, tokios kaip „Gilgamešo epas”, „Mahabharata”, Homero „Odisėja” naudojo panašias pasakojimo technikas, kaip ir šiuolaikinis trileris. Homero epo pagrindinis herojus yra Odisėjas, kuris grįžta namo po Trojos karo, kovoja su nepaprastais sunkumais, norėdamas vėl atnaujinti santykius su savo žmona Penelope. Žygyje jis turėjo susidoroti su vienaakiu milžinu Kiklopu, taip pat su sirenomis, kurios saldžiai dainuodamos viliodavo jūreivius į pražūtį. Kad susidorotų su kelią pastojusiais priešininkais, Odisėjas dažniausiai naudodavosi savo gudrumu, o ne fizine jėga.
„Raudonkepuraitė” (Little Red Riding Hood, 1697 m.) – pasaka apie mergaitę, kuri keliavo per mišką, kad aplankytų savo sergančią senelę bei nuneštų jai maisto, tačiau tuo pačiu tai buvo ankstyvasis pavyzdys apie pamišusį persekiotoją. Pasakoje Raudonkepuraitę persekiojo vilkas, kuris norėjo suryti mergaitę. Pasirodžiusiam vilkui mergaitė papasakoja, kur einanti ir sulaukia iš vilko pasiūlymo senelei tuo pačiu priskinti ir gėlių. Tuo tarpu, vilkas nuskuba pas senelę ir apsimetęs mergaite lengvai patenka į vidų. Žinoma, nieko nelaukęs, jis suryja senelę (kai kuriose pasakos versijose jis užrakina senelę spintoje) ir laukia mergaitės, apsimesdamas senele.
Apsakymas „Trys obuoliai“ (The Three Apples) iš „Tūkstantis ir viena naktis“ (One Thousand and One Nights) yra vienas iš anksčiausiai parašytų nužudymo istorijų su netikėtais pasakojimo vingiais bei detektyvinės istorijos elementais. Apsakyme, netoli Tigro upės, žvejys suranda sunkią, užrakintą skrynią, kurią parduoda vienam iš pagrindinių knygos veikėjų Abbasid Caliph Harun al-Rashid. Skrynios gavėjas šiaip ne taip ją atidaro, tačiau ten randa supjaustytą jaunos moters kūną. Harun‘as įsako savo viziriui Ja‘far ibn Yahya per tris dienas išspręsti šį nusikaltimą ir surasti moters žudiką. Šis detektyvinis romanas tapo visų detektyvinių romanų prototipu.
„Grafas Montekristas” (The Count of Monte Cristo, 1844 m.) yra nutrūktgalviškas keršto trileris apie Edmond Dantes, kurį išduoda draugai ir išsiunčia jį į saloje esančią pilį-kalėjimą Chateau d‘If. Vieninteliu herojaus kompanionu tampa senyvas vyras, kuris išmoko Edmondą visko nuo filosofijos ir matematikos iki fechtavimosi. Prieš pat mirtį, senolis Edmondui išduoda slaptą vietą, kurioje yra paslėptas lobis. Neilgai trukus, Edmondas sugalvoja kaip išsilaisvinti iš kalėjimo ir susikuria sau grafo Montekristo tapatybę – turtingą, paslaptingą, arogantišką ir charizmatišką aristokratą. Trokšdamas keršto, jis nusprendžia atkeršyti visiems, kurie sugadino jo gyvenimą.
„The Riddle Of The Sands” (1903 m.) – pasak Ken Follett, tai yra „pirmasis šiuolaikinis trileris, apie du jaunus vyrus, kurie susiduria su vokiečių armada tam, kad apgintų Angliją“.
„Tamsos širdis” (Heart of Darkness, 1903 m.) – istorija apie vyrą vardu Marlowe, kuris keliauja iki Kongo upės vien tam, kad surastų paslaptingą Belgijos pirklį Kurtz. Pamažu, žmogaus sielos žiaurumas bei vieno veikėjo neapykanta kitam, dingsta. Marlowe supranta, kad yra labai sunku suvokti, kur pasibaigia civilizacija ir prasideda barbariškumas. Dabar tokia istorija būtų pavadinta kaip psichologinis trileris.
„39 laipteliai” (The Thirty-Nine Steps, 1915 m.) – ankstyvasis John Buchan trileris, kuriame nekaltas žmogus tampa pagrindiniu įtariamuoju dėl įvykdyto nusikaltimo. Teatre, per spektaklį, Ričardas susipažįsta su Anabele, kuri prašo paslėpti ją nuo persekiotojų. Pagrindinis herojus pasikviečia ją į savo kambarį ir nė nenutuokia, kad yra sekamas. Tą pačią naktį mergina jo kambaryje nužudoma. Įtariamuoju tampa Ričardas, jį pradeda persekioti visa britų policija. Vyriškiui tenka kuo greičiau išnarplioti šį nusikaltimą.
„Mandžiūrijos kandidatas” (The Manchurian Candidate, 1959 m.) – Šaltojo karo metų istorija. Komunistai paima įkaitais Amerikos karių būrį ir bando įteigti jiems savo ideologiją. Per vieną akimirką jiems yra įskiepyti nauji prisiminimai bei kariai pasąmoningai įtikinami būti samdomais žudikais. Po šios operacijos, kariai vėl yra integruojami į Amerikos karių būrį. Pagrindinis veikėjas, JAV kariuomenės majoras Benett Marco pajaučia, kad kažkas yra negerai. Po 13-os metų tarnybos jis sapnuoja košmarus, kur regi save, sakantį didvyriškas kalbas kareivių būriui. Benetas Marko miglotai prisimena, kad sėkmingos misijos didvyriu tapo seržantas Raymond Shaw, kuris buvo apdovanotas garbės medaliu. Tačiau karininkus niekaip ramybės neduoda vizijos apie žmonių grobimus, žudynes, hipnozę, proto plovimą, konspiracinį prezidento planą. Kai Reimondas Šo kandidatuoja į JAV viceprezidento postą, Benetas Marko ryžtasi įrodyti, kad karjerą politikoje pradedantis vyriškis, karo metu nebuvo toks puikus, kaip jam pačiam atrodo.
„Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio” (The Spy Who Came in from the Cold, 1963 m.) (John Le Carre) – Šaltojo karo metų šnipinėjimai. Šiuo kūriniu prasidėjo tikroviškesnės trilerio scenos, paremtos istorijomis apie profesionalius šnipus, taip pat sąmojingomis kovomis tarp konkuruojančių šnipų vadeivų. Jau keliolika metų Alec Leamas vadovauja visoms britų agentų misijoms Vakarų Berlyne ir VDR. Vieną dieną jo priešininkas Rytų Vokietijoje suduoda ypač sėkmingą smūgį: VDR suardoma visa britų agentų tinklo sistema. Britai nusprendžia atsigriebti ir inscenizuoti socialinį Lymo nuopuolį, kad Rytai juo susidomėtų. Kuomet Rytai užkimba, Lymas ir jo meilužė įsivelia į regimybės ir tikrovės žaidimą tarp frontų, vis labiau keliantį pavojų jų gyvybei.
„Bornas: sunaikinta tapatybė“ (The Bourne Identity, 1980 m.) – vienas iš pirmųjų trilerių, kuris buvo parašytas moderniu, šiuolaikiniu stiliumi. Vyras be sąmonės, su šautinėmis žaizdomis buvo rastas plūduriuojantis Viduržemio jūroje. Po to, kai buvo išmestas į krantą, šiaip ne taip atgavo sveikatą, tačiau buvo ištiktas amnezijos. Herojus buvo tvirtai pasiryžęs atskleisti savo praeities paslaptis, tačiau įsisuka į apgavysčių ir smurto verpetą, tačiau, kaip bebūtų keista, pasirodo, kad žinios apie šaunamuosius ginklus, derybas, savigyną jam nebuvo naujiena. Bandydamas rasti atsakymus į visus iškilusius klausimus, vaikinas suvokia, kad kažkas labai nenori jo atminties prašviesėjimo. Netrukus Bornas supranta, kad viso pasaulio samdomų žudikų ir teroristų taikikliai nukreipti į jį. Vienintelis žmogus, kuriuo vaikinas ima pasitikėti – moteris, kurią jis pats pagrobė.
Trilerio istorija kine
Ankstyvieji trileriai 1920–1930 m.
Vienas geriausiai žinomų trilerių kūrėjų – Alfredas Hičkokas. Jo pirmasis trileris buvo „Gyventojas“ (1926 m.) – trečiasis nebylus filmas – istorija, pilna įtampos, apie žudiką Džeką (Jack the Ripper). Kitas A.Hičkoko filmas buvo „Šantažas” (Blackmail) (1929 m.) – pirmasis jo paties bei ir visos Didžiosios Britanijos filmas su garsu. Iš penkiolikos tarp 1925 ir 1935 metų sukurtų filmų, tik šeši buvo įtempto siužeto. Be jau paminėtų filmų dar buvo „Žmogžudystė” (Muder!); „Žmogus, kuris žinojo per daug” (The Man Who Knew Too Much); „39 laipteliai”. Jau nuo 1935 m. didžioji dalis produkcijos buvo trileriai.
Vienas anksčiausių nebyliųjų šnipų filmų buvo „Šnipai“ (Spione, Fritz Lang, 1928 m.) – pirmasis nepriklausomas filmas apie sąmokslininką anarchistą, slaptąjį agentą – Haghi (Rudolf Klein-Rogge), kurį persekiojo agentas Nr. 326 (Willy Fritsch) (taip pat žinomas kaip Donald Tremaine). Filmas tapo pagrindu Džeimsui Bondui. Kitas filmas buvo realaus Greta Garbo gyvenimo atvaizdavimas. Gerai žinoma vokiečių dviguba agentė, slapyvardžiu Mata Hari (Gertrud Zelle) bandė viliokliškai išgauti paslaptis iš Prancūzijos pareigūnų. (Mata Hari, 1932).
Kitas Fritz Lang filmas – šiurpą keliantis „M” (1931 m.) – apie Peter Lorre, kriminalinį iškrypėlį, kuris naudodavosi vaikais. Šis filmas buvo sukurtas remiantis realiu, serijinio žudiko Peter Kurten, gyvenimu (taip pat žinomas, kaip Diuseldorfo vampyras – 'Vampire of Düsseldorf'). Edward Sutherland kriminalinis trileris „Murders In The Zoo“ įamžino Lionel Atwill – pavydų, šaltakraujišką zoologą.
Daugiau D.Britanijos kūrėjų – Walter Forde, Victor Saville, George A. Cooper netgi jaunasis Michael Powell trilerius kūrė panašiu periodu. V.Fordas sukūrė 9, Vohaus – 7 (tarp 1932 ir 1935 metų), A.Kuperis bei M.Pauelis – 6. Ir kas be ko, kalbant apie D. Britanijos kūrėjus, reikėtų paminėti, tvirtą britų madų sekėją – Hičkoką.
Vieni iš žymiausių Hičkoko įtemptų trilerių – „Žmogus, kuris žinojo per daug“ (1934 m.) „39 laipteliai“ (1935 m.) su Robert Donat ir „The Lady Vanishes“ (1938 m.) su Madeleine Carroll.
1940-tieji
Hičkokas toliau tobulino įtemptąjį trilerį, kuris tapo šio režisieriaus atpažinimo ženklu. Šiuo laikotarpiu jis surežisavo „Užsienio korespondentą“ (Foreign Correspondent, 1940 m.), filmas, kurio siužetas rutuliojasi II pasaulinio karo išvakarėse jaunam amerikiečiui reporteriui bandant atskleisti priešo agentų tapatybes; „Rebeką“ (Rebecca, 1940 m.), kuris laimėjo Oskarą už geriausią metų filmą. Čia yra pasakojama istorija apie tai, kaip jauna moteris (Joan Fontaine) išteka už turtingo našlio (Laurence Olivier) ir apsigyvena jo didžiuliuose rūmuose, ten ji atranda kad jos vyrą bei tarnus vis dar kankina prisiminimai apie pirmąją žmoną. Kiti Hičkoko sukurti filmai yra: „Įtarimas“ (Suspicion, 1941 m.), siužetas apie moterį patekusią į pavojų dėl jos vyro (Cary Grant) kaltės; „Diversantas“ (Saboteur, 1942 m.), filmas apie darbininką, dirbantį aviacijos gamykloje ir priverstą bėgti, nes yra klaidingai apkaltinamas sukėlus gaisrą ir nužudžius geriausią savo draugą; taip pat ir „Sąmokslas“ (Shadow of Doubt, 1943 m.), pats mėgstamiausias paties Hičkoko filmas, kuris buvo sukurtas remiantis tikra, 1920-siais metais įvykusia, byla, kurioje serijinis žudikas buvo pramintas linksmuoju našlių žudiku, žinomu kaip The Merry Widow Murder.
Režisieriaus George Cukor „Dujų šviesa“ (Gaslight, 1944 m.) vaizduoja klastingą vyrą (Charles Boyer), kuris rezgė planus kaip išvesti iš proto savo jauną žmoną (Ingrid Bergman), kad galėtų gauti jos palikimą. Otto Preminerio kriminalinėje dramoje „Laura“ (Laura, 1944 m.) policijos dedektyvas įsimyli moterį, kurios nužudymą jis tiria.
Filme „Spiraliniai laiptai“ (Spiral Staircase, 1946 m.), serijinis žudikas renkasi moteris su negalia, ir taip, vieną naktį audros metu nebylė Helen (Dorothy McGuire) pajunta pavojų. Trileryje, kurio žvaigždės buvo Orson Welles ir Rita Hayworth pavadinimu „Dama iš Šanchajaus“ (The Lady From Shanghai, 1948 m.), sužavėtas nuostabios moters, jūrininkas prisijungia prie keisto kruizo įgulos ir galų gale dalyvauja bendrame nužudyme. Filme „Atsiprašome, klaidingas numeris“ (Sorry, wrong number, 1948 m.), neįgali moteris (Barbara Stanwyck) telefonu išgirsta nužudymo planą, kuris jos manymu, yra nukreiptas prieš ją. Filmas „Trečiasis žmogus“ (The Third Man, 1946 m.) pasakoja rašytojo (Joseph Cotten) istoriją, kuris po II pasaulinio karo sužinojo, jog senas jo draugas (Orson Welles), juodosios rinkos agentas, visgi nemirė.
5-ojo dešimtmečio šnipų filmams priskiriami ir šie filmai: Fritz Lang šnipų melodrama, kupina pokario emocijų – „Šnipų istorija“ (Cloak and Dagger, 1946 m.) su Gary Cooper, kuris vaidina atomų mokslininką ir fizikos profesioriumi Alvah Jasper (šis veikėjas paremtas A-bombos išradėjo istorija J.Robert Oppenheimer), kurių pagrindinė misija – atskleisti vokiečių slaptuosius planus, nes jie nori sukurti A bombą. Dar vienas filmas „13 Rue Madeleine” (1947 m.), režisieriaus Henry Hathaway darbas – šnipų vadas sužino, jog vienas iš jo agentų yra nacis, tačiau jo strategiškai priimtas sprendimas agento nesuimti atnešą tik tragediją.
1950-tieji
Šeštajame dešimtmetyje A. Hičkokas kurdamas trilerius perėjo prie spalvoto kino (technicolor), taip pat pradėjo vaizduoti egzotiškesnes veiksmo vietas, o aktoriais priimdavo žavingas žvaigždes. Jis pasiekė savo aukščiausią karjeros tašką su tokiais klasikinias filmais kaip „Nepažįstamieji traukinyje“ (Strangers on a Train, 1951 m.), kuris yra apie du traukinio keleivius: profesionalų tenisininką Guy (Farley Granger) ir Bruno (Robert Walker). Siužetas sukasi apie gudrų planą, veikėjų sugalvotą pietų metu – kaip padės vienas kitam atsikratyti nereikalingų personų (Guy – žmonos, Bruno – tėvo). Kiti žymūs Hičkoko filmai – „Įvykus žmogžudystei skambinkite M“ (Dial M For Murder, 1954 m.) su Ray Milland, kuriame vyras, paskatintas pavydo dėl savo turtingos žmonos (Grace Kelly) neištikimybės siekia jos mirties; taip pat – „Langas į kiemą“ (Rear Window, 1954 m.), kuris yra apie vyrą, suvaržytą neįgaliojo vežimėlio (James Stewart), šnipinėjantį savo kaimynus ir įsitikinusį, jog vienas iš jo kaimynų įvykdė žmogžudystę; „Pagauti vagį“ (To Catch a Thief, 1955 m.), juvelyrinių dirbinių vagis yra apkaltinamas vagyste, kurios jis nepadarė, todėl, kad jam pateikti kaltinimai būtų panaikinti jis privalo surastį tikrąjį vagį; „Svaigulys“ (Vertigo, 1958 m.), atsistatydinęs detektyvas, turintis aukščio baimę, tiria keistą, savo seno draugo gerokai jaunesnės žmonos (Kim Novak) veiklą, kol galiausiai tai tampa jo manija; filme „Į šiaurę per vakarus“ (North by Northwest, 1959 m.), užsienio šnipai reklamos vykdantįjį darbuotoją (Cary Grant) klaidingai palaiko vyriausybės šnipu, todėl persekioja jį per visą šalį, kol jis pats ieško būdo kaip jam išgyventi.
Šeštajame dešimtmetyje kūrė ne tik Hičkokas. Kitų režisierių surežisuoti trileriai yra šie: režisieriaus Henry Hathaway darbas „Niagara“ (Niagara, 1953 m.), su Marilyn Monroe. Siužetas sukasi apie tai, kaip dvi porelės nuvažiuoja apžiūrėti (Niagaros krioklių ir kai įtampa tarp vienos žmonos bei jos vyro pasiekia žmogžudystės lygį. Kito režisieriaus, Robert Aldrich darbas „Kiss Me Deadly” (1955 m.), apie pasmerktą moterį, keliaujančią autostopu, kuri pastumia kitą istorijos veikėją – Mike Hammer – į mirtiną intrigų sūkurį. „Medžiotojo naktis“ (The Night of the Hunter, 1955 m.), režisieriaus Charles Laughton filmas, kuriame Robert Mitchum vaidina religinį fanatiką vedusį lengvatikę našlę, kurios du vaikai žino vietą, kur yra paslėpti jų tikrojo tėčio pavogti pinigai, bet nenori to atskleisti patėviui. Dar vieno režisieriaus Orson Welles unikalus trileris – „Velnio prisilietimas“ (Touch of Evil, 1958 m.), kuriame pasakojama nužudymo, pagrobimo ir policijos korupcijos perpinta istorija, miestelyje prie Meksikos sienos. Taip pat, tarp 6-ojo dešimtmečio filmų verta paminėti H. Hathaway filmą – „Diplomatinis kurjeris“ (Diplomatic courier, 1952 m.), kuriame slaptasis agentas ieško dokumentų susijusių su Rusijos invazija į Jugoslaviją bei Joseph Mankiewich filmas „5 Pirštai“ (5 Fingers, 1952 m.), kuriame slaptasis agentas dirba britų ambasadoje Turkijoje II pasaulinio karo metu ir pardavinėja paslaptis naciams.
1960-tieji
Režisierius M. Pauelis sukūrė siaubo trilerį „Peepin Tom” (1960 m.), kuriame Carl Boehm vaidina psichopatą operatorių – šis filmas buvo pastatytas pirmesnis nei Hičkoko „Psichopatas“ (Psycho, 1960 m.). Po Hičkoko 6-ojo dešimtmečio klasikinių filmų, šis pristatė šokiruojantį ir ilgai trunkantį trilerį „Psichopatas“ – istorija apie jauną moterį, pavogusią pinigų iš darbdavio kliento ir vėliau susiduriančia su jaunu motelio savininku, kuris per ilgai buvo po motinos padu.
Režisieriaus J.Lee Thompson filme „Baimės iškyšulys“ (Cape fear, 1962 m.) nuteistas prievartautojas, po 14 metų paleidžiamas į laisvę, pamažu vis artinasi link advokato šeimos, kuris jį gynė. Režiesierius Stanley Donen stilistiškas ir romantinis trileris „Šarada“ (Charade, 1963 m.), turintis daugybę siužeto vingių, tapatybės pokyčių ir galiausiai paslėpto lobio paieška (Paryžiuje) tokių žvaigždžių kaip Cary Grant ir Audrey Hepburn. Roman Polanski pirmasis filmas anglų kalba – gąsdinantis ir siurrealistiškas „Pasibjaurėjimas“ (Repulsion, 1965 m.), su Catherine Deneuve, kuri vaidina jauną moterį, kuri tampa vis labiau išprotėjusia. Žymus trileris dėl savo paleidimo datos yra „Palauk, kol sutems“ (Wait Until Dark, 1967 m.), surežisuotas Terence Young, kuriame Audrey Hepburn vaidina aklą išnaudojamą moterį, o Alan Arkin – piktą ir sadistišką vyrą, ieškantį narkotikų (paslėptų lėlėje).
Džeimso Bondo filmų serija įkvėpė kitus šnipų filmus kaip „Harry Palmer”, taip pat mistišką šnipų trilogiją vaizduojančią nepasiduodantį, akiniuotį, neįdomų britų slaptą kariškį (Michael Caine) – „The Ipcress File” (1965 m.), „Funeral in Berlin” (1967 m.) ir „Billion Dollar Brain” (1967 m.). Dar keli filmai verti paminėjimo: Richard Burton vaidino britų slaptąjį agentą filme „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ ir Terence Young „The Triple Cross” (1967 m.), yra paremtas tikra istorija, kurioje įsilaužėlis į seifus karo metu prisijungia prie vokiečių ir tampa dvigubu britų agentu.
1970-ieji ir 1980-ieji
Šiuose dešimtmečiuose trilerio žanras įgavo stiprų pagreitį, su „Frenzy” (1972 m.) – Hičkoko pirmu britišku filmu beveik dvejuose dešimtmečiuose, kuris buvo įtrauktas į R raide pažymėtų filmų kategoriją dėl savo žiaurių ir atvirų smaugimo scenų. Steven Spielberg mažo biudžeto ankstyvas televizijos filmas „Dvikova“ (Duel, 1971 m.), kuris įgijo sekėjų kultą, pasakojo apie siautėjimą kelyje tarp nelaimingo keliaujančio pardavėjo (Dennis Weaver) ir nematomo, negailestingo sunkvežimio vairuotojo. Vienas iš pirmųjų filmų apie nevaldomai savo dievaičio apsėstą fanę buvo Clint Eastwood debiutinis filmas „Pagrok man miglą“ (Play Misty for Me, 1971 m.). Filme, vieną iš Kalifornijos didžėjų persekiojo sutrikusi klausytoja (Jessica Walter). John Boorman sukūrė filmą „Išsigelbėjimas“ (Deliverance, 1972 m.) apie pavojingą keturių pietiečių verslinkų likimą per jų poilsio kelionę. Režisieriaus Nicolas Roeg aštrus, mįslingas ir klaikus „Dabar nežiūrėk“ (Don‘t Look Now, 1973 m.), pasakojimas apie poros neviltį gedint Venecijoje nuskendusios dukters. Filme vaidino Donald Sutherland ir Julie Christie.
Francis Ford Cappola intensyviame psichologinio charakterio trileryje „Pokalbis“ (The Conversation, 1974 m.) apie šnipą, pasiklausymo aparatų ekspertą, kuris sistemingai pakelia šydą nuo slapto nužudymo, tuo metu pats būdamas šnipinėjamas. Režisuotas Irvin Kershner, „The Eyes of Laura Mars” (1978 m.) buvo dar vienas trileris paremtas persekiojimo tematika, su įžymiaja Faye Dunaway kaip pagrindine veikėja – persekiojama fotografe.
Brian De Palma paprastai kūrė filmus apie kaltę, vojerizmą, paranoją ir maniją, bei kitus panašaus siužeto elementus, įskaitant pagrindinio veikėjo sunaikinimą, nuomonių keitimą ir svajonių pasekmes. Jo filmų sąrašui priklauso psichologinis trileris „Seserys“ (Sisters, 1973 m.) – istorija apie susidvejinusias asmenybes, kurios fone skambėjo Hičkoko mėgstamo bendradarbio kompozitoriaus Bernard Herrmann muzika, „Obsession” (1976 m.), kuris kažkokiu būdu buvo įkvėptas „Vertigo“, „Apsirengęs žudyti“ (Dressed to kill, 1980 m.), žmogžudysčių filmas „Užpūsti“ (Blow Out, 1981 m.) pasakojantis apie garso režisierių, įvykdžiusį „netyčinį” viršininko nužudymą ir erotinis „Body Double” (1984 m.) apie nelabai išmanų antraeilį filmų aktorių, kuris buvo įpainiotas į intriguojantį ir paslaptingą pasakojimą, kuriame dalyvavo jo susidvejinusi kaimynė.
Filmai apie šnipus ir sąmokslus buvo išsisklaidę per abu dešimtmečius. Don Siegel „The Black Windmill” (1974 m.), kilęs iš Clive Egleton romano „Seven Days to a Killing”, su Michael Caine, vaidinančiu MI-5 darbininką John Tarrant, šnipinėjimo agentą, kurio sūnus yra pagrobtas. Alan Pakula „The Parallax View“ (1974 m.) pasakojimas apie sąmokslą, kuriam vadovavo „Parallax“ korporacija, apkaltinta US senatoriaus, siekusio prezidento posto, nužudymu, kurį iš tikrųjų įvykdė tyrimų reporteris Joseph Frady (Warren Beatty). Peter Hyam mokslinės fantastikos trileris „Capricorn One” (1978 m.) valdžiai pasiūlė sąmokslo teorijos idėją, teigiančią, kad pirmoji misija į Marsą buvo visiška apgaulė.
Sam Peckinpah paskutinis filmas, kurio siužetas sukosi apie šnipinėjimą „Ostermano savaitgalis“ (1983 m.), buvo nufilmuotas remiantis Robert Ludlum geriausiai parduodamu romanu. Pagrindinį gąsdinančio CŽV agento – šnipo Lawrence Fassett vaidmenį atliko John Hurt. Jungtinės Karalystės politinio sąmokslo trileris „Defence of the Realm” (1985 m.) su Gabriel Byrne, vaidinančiu reporterį, tiriantį slaptą operaciją. John Mackenzie šnipų trileris „The Fourth Protocol” (1987 m.), kilęs iš scenarijaus, parašyto romanisto Frederick Forsyth, su Michael Caine, vaidinančiu britų žvalgybos agentą John Preston ir Pierce Brosnan, atliekančiu blogiuko rusų agento Maj. Valeri Petrovski vaidmenį.
Dešimtmetis baigėsi Philip Noyce psichologiniu trileriu „Mirtina tyla“ (Dead Calm, 1989 m.) su Nicole Kidman, kuri kovojo už savo gyvybę jachtoje prieš agresyvų psichopatą (Billy Zane). Šiame filme yra manijos ir įstrigusių pentagonistų elementų, kurie privalo surasti išsigelbėjimą iš piktadario gniaužtų – šie požymiai turėjo įtakos ne vienam ateityje sukurtam trileriui.
1990–dabar
Dešimtmetis prasidėjo Rob Reiner „Misery” (1990 m.), sukurto pagal Stephen King knygą. Kathy Bates vaidino sutrikusios psichikos fanatikę Annie, kuri globodama neveiksnų kūrėją Paul (James Caan) jį terorizavo. Vienoje baisioje scenoje ji surišo jo kulkšnis norėdama išvengti vyro pabėgimo. Mušama žmona, kuri paliko savo sadistą vyrą, kerštingai siekdama susirasti geresnį gyvenimą „Lovoje su priešu” (Sleeping with the Enemy, 1991 m.), Curtis Hanson „Ranka, supanti lopšį” (The Hand That Rocks the Cradle, 1992 m.), su Rebecca De Mornay vaidinančia auklę, siekančią atkeršyti savo mirusio akušerio vyro pacientei (Annabella Sciorra), „Unlawful Entry” (1992 m.) su Ray Liotta – policininke, kurią persekioja jos išgelbėta moteris, Barbet Schroeder nežinomybės ir įtampos kupiname „Vieniša baltoji moteris” (Single White Female, 1992 m.), su Bridget Fonda ir jos apsėsta kambarioke iš pragaro Jennifer Jason Leigh, Harold Becker „Malice” (1993 m.) su Alec Baldwin ir Nicole Kidman bei galiausiai Anthony Minghella psichologinis trileris „Talentingasis Misteris Riplis” (The Talented Mr. Ripley, 1999 m.) su Matt Damon apsėstu ir tuomet neigiančiu buvimą Jude Law.
Vis dėlto nepaisant kaip bendrai manijos tema buvo populiari šiame dešimtmetyje, tuo metu buvo ir kitas populiarus žanras – detektyvų/FTB agentų darbas, siekiant surasti serijinius žudikus. Vienas iš žymiausių buvo Jonathan Demme didelio pripažinimo sulaukęs, geriausio metų filmo apdovanojimą laimėjęs nusikaltimų trileris „Avinėlių tylėjimas” (1991 m.), kuriame jauna FTB agentė Jodie Foster dalyvauja psichologiniame kare prieš kanibalistą psichologą Hannibal Lecter (Anthony Hopkins), kai tuo metu atsirado serijinis transseksualų žudikas Buffalo Bill, David Fincher trileryje „Septyni” (1995 m.), kuris buvo apie žmogžudžio, priimančio septynias mirtinas nuodėmes, paiešką.
Šiandieniniai trileriai pasiskolino temas ir elementus iš praeities dešimtmečių. Vis dėlto, siekiant išvengti kartojimosi, atsirado daug naujų trilerių, kurie išlaikė siaubo filmų aspektus, tačiau turi didesnį smurto, brutalumo, teroro ir aukų skaičių. Paskutiniai trileriai, kurie perėmė šį požiūrį buvo „Rojaus ežeras“ (Eden Lake, 2008 m.), „Paskutinis namas kairėje“ (The Last House on the Left, 2009 m.), „P2“ (2007 m.), „Nelaisvė“ (Captivity, 2007 m.) ir „Pakvaišę žaidimai“. Net veiksmo filmai labiau išrutuliojo trilerį per pastaruosius 10 metų, ypač apie šnipus. Tai tokie filmai kaip „Smagus pasivažinėjimas“ (Joy Ride, 2001 m.), „Nežinomas“ (Unknown, 2011 m.), „Įkaitas“ (Hostage, 2005 m.), „Mobilusis“ (Cellular, 2006 m.), „Smurto istorija“ (A History of Violence, 2005 m.) ir „Ugnies siena“ (Firewall, 2006 m.), kurie buvo itin perversmingi kūriniai.
Į trilerio žanro sąvoką įeina šie subžanrai, kurie gali būti sudaryti ir iš kitų žanrų elementų:
Sąmokslo trileris: jame filmo herojus(-ė) susiduria su didele ir galinga priešų grupuote, kurios tikrąją galią žino tik pats herojus(-ė). Šiai kategorijai priskiriami filmai „Čanslerio rankraštis“ (The Chancellor Manuscript) ir „The Aquitaine Progression“, sukurti Robert Ludlum, bei filmai „Narkozė“ (Awake), „Gyvatės akys“ (Snake Eyes), ,,Da Vinčio kodas“, „Tamsos pakraštys“ (Edge of Darkness), „Absoliuti valdžia“ (Absolute Power), „Marathon Man“, „Ugnies linijoje“ (In the Line of Fire), „Capricorn One“ ir „JFK“.
Kriminalinis trileris: šis žanras yra nusikaltimų filmų ir trilerio mišinys, kuriame vaizduojami pavykę arba nepavykę nusikaltimai. Tokiuose filmuose dėmesys dažniausiai kreipiamas į nusikaltėlius, o ne į teisėtvarkos atstovus. Dažniausios temos, gvildenamos nusikaltimų trileriuose: nužudymai, vagystės, gaudynės, susišaudymai. Kriminalinių trilerių, kuriuose pasakojama apie žmogžudystes pavyzdžiai: „Septyni“, „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, „Avinėlių tylėjimas“, „Nesusekamas“ (Untraceable), „Proto medžiotojai“, „Bučiuoti merginas„ (Kiss the Girls), „Voratinklis“ (Along Came a Spider) ir „Nukopijuota žmogžudystė“ (Copycat). Kriminaliniųų trilerių apie vagystes pavyzdžiai: „The Asphalt Jungle“, „Atlygis“ (The Score), „Rififi“, „Spąstai“ (Entrapment) ir „Žmogžudystė“ (The Killing).
Erotinis trileris: šiame subžanre svarbi siužeto linija yra seksualiniai santykiai ir pabrėžiama erotika. Tokie filmai tapo populiarūs XX a. 9-ajame dešimtmetyje ir po VCR atsiradimo rinkoje. Šiam žanrui priklauso tokie filmai kaip: „Esminis instinktas“ (Basic Instinct), „Kloja“ (Chloe), „Nakties spalva“ (Color of Night), „Dressed to Kill“, „Plačiai užmerktos akys“, „Kruvinoji poezija“ (In the Cut), „Geismas“, „Įspėjimas“ (Lust, Caution) ir „Vieniša baltoji moteris“ (Single White Female).
Politinis trileris: juose herojus(-ė) gina valstybę, kuriai dirba. Tokie sėkmingi pavyzdžiai kaip Fletcher Knebel sukurtas filmas „Seven Days in May“ (1962 m.), Frederick Forsyth filmas „The Day of the Jackal“ (1971 m.) ir Richard Condon kūrinys „Mandžiūrijos kandidatas“ leido šiam trilerio subžanrui įsitvirtinti. Daugiau pavyzdžių: „Topaz“, „Notorious“, „Žmogus, kuris žinojo per daug“, „Vertėja“ (The Interpreter), „Įkaitas“ (Proof of Life), „Tikroji padėtis“ (State of Play) ir „Vaiduoklis“ (The Ghost Writer).
Psichologinis trileris: tokiuose trileriuose konfliktas tarp veikėjų yra emocinis, o ne fizinis iki pat (dažniausiai) smurtinės rezoliucijos. Psichologiniuose trileriuose veikėjai atsitiktinai arba dėl savo pačių smalsumo patenka į pavojingas situacijas, kurių jie negali išspręsti. Veikėjai negali pasikliauti savo fizinėmis jėgomis kovojant su žiauriais priešais, jie remiasi savo protiniais ištekliais – tai gali būti protinė kova su sunkiai įveikiamu priešu arba kova, norint atgauti pusiausvyrą, vykstanti veikėjo galvoje. Kartais veikėjai sprendžia arba yra įsipainioję į paslaptingą situaciją. Psichologinių trilerių kuriama įtampa, laukimas sukuriama dviem veikėjams kankinant vienas kito protus, apgaudinėjant arba bandant paveikti kito psichologinę būseną. Alfredo Hičkoko filmai „Suspicion“, „Shadow of a Doubt“ ir „Nepažįstamieji traukinyje“ bei David Lynch ekscentriškas, bei paveikus filmas „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet) yra žymūs subžanro pavyzdžiai. Daugiau psichologinio trilerio pavyzdžių: „Talentingasis misteris Riplis“, „Mašinistas“, „Netark nė žodžio“ (Don’t Say A Word), „Namas devyniems“ (House of 9), „Dukters pagrobimas“ (Trapped), „Skrydžio planas“ (Flightplan), „Kuždesių sala“, „Paslaptingas langas“, „Tapatybė“ (Identity), „Naktinis reisas“ (Red Eye), „Taikinys telefono tinkle“ (Phone Booth), „Psichopatas“, „Laukinė upė“ (The River Wild), „Mirtis už gyvybę“ (Nick of Time), „Avarija“ (Breakdown), „Panikos kambarys“ (Panic Room), „Mizerė“, „Šiaudiniai šunys“ (Straw Dogs) ir nauja jo versija, „Baimės iškyšulys“, „Kolekcionierius“ (The Collector), „Silpnybė“ (Frailty), „Geras sūnus“ (The Good Son) ir „Pakvaišę žaidimai“ (Funny Games).
Detektyvinis trileris: šio subžanro trileriuose protagonisto vaidmenyje dažniausiai yra valstybinis agentas, kuris smurtaudamas priešinasi konkuruojančios valstybės agentams arba (pastaraisiais metais) teroristams. Šie trileriai dažniausiai realistiškai sprendžia išgalvoto šnipinėjimo atvejus (John Le Carré pritaikymai). Detektyviniai trileriai – svarbi britų kino sudedamoji dalis. Britų režisieriai pirmauja šių trilerių kūrime: Alfredas Hičkokas ir Carol Reed labai prisidėjo prie šio žanro ir daugybės filmų, nufilmuotų British Secret Service. Detektyvinis filmas dažniausiai susideda iš veiksmo ir mokslinės fantastikos žanrų, tačiau, kai kuriuos detektyvinius trilerius teisingiau būtų priskirti prie veiksmo filmų žanro (pvz., Džeimsas Bondas, ypač tuos, kuriuose daug susišaudymo scenų, gaudynių su mašinomis ir panašiai. Subžanro pavyzdžiai: „Šnipų žaidimas“ (Spy Game), „Hanna“, „Išdavikas“ (Traitor), „Bastūnas“, „Siuvėjas“, „Kareivis, Šnipas“ (Tinker Tailor Soldier Spy), „Turistas“, „The Parallax View“, „Siuvėjas iš Panamos“ (The Tailor of Panama), „Pagrobimas“ (Taken), „Nežinomas“ (Unknown), „Rekrutas“, „Skola“ (The Debt), „Patikimas piemuo“ (The Good Shepherd) ir „Three Days of the Condor“.
Fantastinis trileris: tokiuose filmuose yra elementų iš kitų pasaulių (fantastika ir/arba supernatūralumas), išlaikoma įtampa, nežinojimas ir įpinama daug siužeto vingių. Kartais teigiamas ir/arba neigiamas charakteriai turi supergalių arba ypatingų psichinių gebėjimų. Pavyzdžiai: „Mergina vandenyje“ (Lady in the Water), „Nuopolis“ (Fallen), „Dažnis“ (Frequency), „Pranašas“ (Next), „Suvokimas“ (Knowing), „Sapnuose“ (In Dreams), „Anapus“ (Flatliners), „Džeikobo kopėčios“ (Jacob’s Ladder), „Vaizdo dienoraštis“ (Chronicle), „Raktas“ (The Skeleton Key), „Praeities šešėliai“ (What Lies Beneath), „Nepalaužiamasis“ (Unbreakable), „Dievo dovana“ (The Gift), „The 2012 Philippine“ – aukštų įvertinimų sulaukęs religinis siaubo filmas, „The Healing“ ir „Tylos zona“ (The Dead Zone).
Techno trileris: įtempto siužeto filmas, kuriame naudojamos manipuliacijos. Didelę svarbą techno trileriuose turi sudėtingos technologijos. Šis subžanras sudarytas iš veiksmo ir mokslinės fantastikos žanrų bruožų. Pavyzdžiai: „Tryliktas aukštas“ (The Thirteenth Floor), „Juros periodo parkas“, „Aš – robotas“, „Sakalo akis“ (Eagle Eye), „Hakeriai“ (Hackers), „Tinklas“ (The Net), „eXistenZ“ ir „Virtuoziškumas“ (Virtuosity).
Grožinė literatūra
Žinomiausi rašytojai, rašę trilerio žanro romanus: Eric Ambler, Ted Bell, Dan Brown, Lincoln Child, Tom Clancy, Clive Cussler, Michael Crichton, Nelson DeMille, Ian Fleming, Ken Follett, Frederick Forsyth, Graham Greene, John Grisham, Robert Ludlum, Alistair MacLean, Andy McNab, David Morrell, James Phelan, Douglas Preston ir Matthew Reilly.
Kinas
|
|
|
Yra sukurti mažiausiai du televizijos serialai, pavadinimu „Trileris“ (Thriller). Vienas jų sukurtas Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. 7-ajame dešimtmetyje, kitas serialas buvo išdirbtas Jungtinėje Karalystėje 8-ajame dešimtmetyje. Nors šie du serialai nėra niekuo susieti, kiekviena abiejų serialų serija buvo sudaryta iš vis naujų dramatiškų istorijų, kuriose būdavo naudojami trilerio motyvai.
Serialas „24 Valandos“ (24) – tai greitai išpopuliarėjęs televizijos serialas, kuris buvo įkvėptas karo su terorizmu. Kiekvieno serialo sezono veiksmas vyksta dvidešimt keturių valandų bėgyje ir kiekvienos serijos laikas yra vaizduojamas kaip tiesioginis. Seriale naudojama padalinto ekrano funkcija ir ekrane įmontuotas tiksintis laikrodis. „24 Valandos“ pasakoja apie federalinio agento Jack Bauer žygdarbius griaunant teroristų planus.
„Dingę“ (Lost) – serialas, kuriame pasakojama apie žmones, išgyvenusius po lėktuvo avarijos, atsidūrusius negyvenamoje saloje, kur jų niekas negali rasti. Jie kovoja su grėsmingu padaru, kuris pasirodo juodų dūmų debesies pavidalu ir yra sąmokslas tų žmonių, kurie pagrobė arba nužudė saloje įkliuvusių žmonių nukentėjusius draugus (Others). Žmonės, likę gyvi po lėktuvo katastrofos, stengiasi suprasti tamsią šios salos praeitį, kovoja prieš baltuosius lokius ir visaip kitaip mėgina išgyventi ir ištrūkti iš salos.
„Kalėjimo bėgliai“ (Prison Break) serialas pasakoja apie Michael Scofield – inžinierių, kuris norėjo išlaisvintį savo nekaltą, tačiau mirties bausme nubaustą brolį iš kalėjimo. Jo plano dalimi buvo tai, jog jis pats turėjo atsidurti kalėjime, ką jis ir įvykdė. Pirmame „Kalėjimo bėglių“ sezone Maiklas turi susidoroti su gyvenimo kalėjime rizika, kitais kaliniais, bei kalėjimo prižiūrėtojais. Nepaisant visų sunkumų, Maiklas bando įvykdyti savo pabėgimo planą. Tuo tarpu, Maiklo likę laisvėje bendrininkai tiria sąmokslą dėl Linkolno (Maiklo brolio) įkalinimo. Antrajame serialo sezone Maiklas, jo brolis ir keli kiti kaliniai pabėga iš kalėjimo ir stengiasi išvengti valstybine paskelbtos jų paieškos ir tų, kurie trokšta jų mirties.
Kiti pavyzdžiai: „Deksteris“, „Bręstantis blogis“ (Breaking Bad), „Nusikalstami protai“ (Criminal Minds), „Without a Trace“, „CSI: Kriminalistai“, „4400“, „Tarpininkė“ (Medium), „Skaičiai“ (Numb3rs), „Prieblandos Zona“ (The Twilight Zone) ir „X-failai“.
2006 metais, per „AXX“ filmų festivalį buvo pristatytas kriminalinis trileris (dar įvardijamas juodąja komedija) „Zero“, režisierius Emilis Vėlyvis. Filmas pasakoja tris skirtingas istorijas: apie jaunuolį, dezertyravusį iš privalomosios krašto apsaugos tarnybos, prasilošusį ritualinių paslaugų firmos savininką ir apie tris smulkius vagis, užsidirbančius apiplėšinėjant „sutranzuotus“ vairuotojus. Šių, trijų nieko bendro tarp savęs neturinčių, istorijų herojus finale suveda atsitiktinis įvykis.
2010 metais pasirodė filmo tęsinys „Zero 2“. Remiantis BNS pateiktais Kino industrijos asociacijos duomenimis, 2010 metų sausio pabaigoje pradėtas rodyti „Zero 2“ surinko 934,6 tūkst. litų. Jį aplankė per 71 tūkst. žiūrovų. „Zero 2“ – pelningiausias nuo 1993 metų šalies kino teatruose rodytas lietuviškas filmas. Nuo 1993-ųjų metų sudaromame sąraše šią juostą lenkia 27 užsienietiški filmai. Tačiau 2011 metais tiek „Zero 2“, tiek visus užsienietiškus filmus aplenkė Donato Ulvydo režisuotas filmas „Tadas Blinda. Pradžia“.
2004 metais Lietuvoje buvo filmuojamos vokiečių režisieriaus Jorg Luhdorff filmas „Žiurkės – 2“ (Ratten 2 – Sie kommen wieder). Jame, be vokiečių aktorių, filmavosi ir daug lietuvių artistų: Jolanta Dapkūnaitė, Elvyra Žebertavičiūtė, Margarita Žiemelytė, Arvydas Dapšys, Sigitas Račkys, Artūras Orlauskas, Edita Užaitė, Marius Jampolskis. Filmo kūrimui vokiečiai į Lietuvą buvo atsivežę net tris šimtus dresuotų žiurkių. Tiesa, filme jų atrodo keliskart daugiau – to pasiekta kompiuterinės grafikos pagalba. Filme žiūrovai gali atpažinti kai kurias Vilniaus vietas: Šv. Onos bažnyčią, Architektų sąjungos pilaitę ant (Neries) kranto, Katedros varpinę, Antakalnio karių kapines ir kt. Filmas „Žiurkės – 2“ pasakoja apie Frankfurtą, praėjus šiek tiek laiko po žiurkių antplūdžio. Sėkmingai susidorojusi su netikėta pavojingų graužikų ataka ir įveikusi mirtiną virusą, miesto gelbėtojų komanda gali atsikvėpti. Žiurkių sprogdintojas Dabrokas ir jo draugė gydytoja Ketrina išsiruošia į bičiulio vestuves. Tačiau pailsėti Debrokui ir Katrinai neteks. Vos jiems atvykus į miestą, pasipila įvykiai, verčiantys nerimauti. Žiurkės ir vėl puola.
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
