Austrų ir amerikiečių režisierius, scenaristas From Wikipedia, the free encyclopedia
Bilis Vailderis (angl. Billy Wilder, tikrasis vardas vok. Samuel Wilder, 1906 m. birželio 22 d. Sucha, Austrija-Vengrija – 2002 m. kovo 27 d. Beverli Hilsas, JAV) – austrų ir amerikiečių kino režisierius bei scenaristas, per 50 metų nufilmavęs daugiau kaip 60 filmų. 8 kartus, kaip geriausias režisierius, buvo nominuotas „Oskarui“, 2 kartus šį apdovanojimą laimėjo; kaip scenaristas, „Oskarui“ nominuotas 13 kartų ir 3 kartus šią nominaciją laimėjo. 1988 m. jam skirtas Irvingo G. Talbergo atminimo apdovanojimas.[1]
| Billy Wilder | |
|---|---|
 | |
| B. Vailderis ir G. Svanson apie 1950 m. | |
| Gimė | 1906 m. birželio 22 d. Sucha, Austrija-Vengrija |
| Mirė | 2002 m. kovo 27 d. (95 metai) Beverli Hilsas, JAV |
| Palaidotas (-a) | Vestvudo kapinės |
| Vaikai | 2 |
| Veikla | režisierius, scenaristas |
Bilis Vailderis gimė žydų šeimoje Beskidų Suchos mieste Galicijoje, Austrijos–Vengrijos imperijoje. Jo tėvas Maksas Vilderis (Max Wilder) vadovavo viešbučių tinklui,[2] motina Oigenija Ditler (Eugenia Dittler) buvo namų šeimininkė.
Pradžioje planavęs tapti teisininku, B. Vailderis atsisakė šios karjeros ir pradėjo dirbti Vienos laikraščio reporteriu, vėliau pasinaudojo šia patirtimi išsikėlęs į Berlyną, kur dirbo didžiausiame miesto bulvariniame leidinyje. 1929 m. kino pramonėje pradėjo dirbti scenaristu ir rašė vokiečių filmams scenarijus, kol 1933 m. į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. B. Vailderis iš karto suprato, kad jo žydiška kilmė sukels sunkumų, todėl emigravo į Paryžių, vėliau – į JAV.[3] Dauguma jo šeimos narių ir giminaičių tapo Holokausto aukomis.[4]
Nors atvykęs į Holivudą jis nekalbėjo angliškai, B. Vailderis greitai mokėsi kalbos, o pažintys su tokiais žmonėmis, kaip aktorius Pėteris Lorė (su kuriuo jis dalijosi butu), jam padėjo gauti darbą amerikiečių kine. 1938 m. pradėjo bendradarbiauti su scenaristu ir prodiuseriu Čarlzu Breketu, juodu parašė scenarijus keletui klasikinių Holivudo komedijų, įskaitant „Ninočką“ („Ninotchka“, 1939) ir „Ugnies kamuolį“ („Ball of Fire“, 1941). 1942 m. bendradarbiavimas peraugo į prodiusavimą ir režisūrą (Č. Breketas dirbo prodiuseriu), juodu pastatė tokius klasikinius filmus, kaip „Penki kapai pakeliui į Kairą“ („Five Graves to Cairo“, 1943), „Prarastas savaitgalis“ („The Lost Weekend“, 1945; „Oskaras“ už geriausią filmą, režisūrą ir scenarijų) ir „Saulėlydžio bulvaras“ („Sunset Boulevard“, 1950; „Oskaras“ už geriausią scenarijų), o tada jųdviejų bendradarbiavimas nutrūko. 1944 m. B. Vailderis jau buvo pastatęs vieną filmą be Č. Breketo („Dviguba kompensacija“ – „Double Indemnity“), nes Č. Breketas atsisakė dirbti filme, kuris, jo manymu, buvo susijęs su prastos reputacijos asmenimis. Vėliau vieno B. Vailderio kurti filmai buvo kandesni ir ciniškesni, ypač „Tūzas urve“ („Ace in the Hole“, 1951), tačiau jis pastatė ir tokias puikias komedijas, kaip „Džiaze tik merginos“ (1959) ir „Butas“ („The Apartment“, 1960; „Oskaras“ geriausio filmo kategorijoje ir už režisūrą).[3] Paskutiniai jo filmai „Fedora“ (1978) ir „Draugužiai“ („Buddy Buddy“, 1981) nesužavėjo nei kritikų, nei žiūrovų, nors ilgainiui „Fedora“ buvo įvertinta iš naujo ir dabar į šį filmą žvelgiama palankiai.[5]
1936 m. gruodžio 22 d. B. Vailderis vedė Džuditą Kopikus (Judith Coppicus). 1939 m. juodu susilaukė dvynių Viktorijos (Victoria) ir Vinsento (Vincent), tačiau Vinsentas netrukus po gimimo mirė. Pora išsiskyrė 1946 m. Filmuojant „Prarastą savaitgalį“ B. Vaideris susipažino su aktore Odre Jang. Juodu susituokė 1949 m. birželio 30 d.[6]
1981 m. B. Vailderis išėjo į pensiją. Sulaukęs 95-erių, mirė 2002 m. kovo 27 d. nuo plaučių uždegimo. Palaidotas Vestvudo kapinėse Los Andžele.[7]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
