Remove ads
The Clash – britų pankroko grupė, gyvavusi 1976–1986 m. Grupės kūryboje dominavo politinės, socialinio maišto ir darbininkų gyvenimo temos. Pradėję kaip tipiški pankai The Clash vėliau į savo kūrybą įtraukė regio, dub ir tradicinio roko elementų. Į muzikos istoriją The Clash įėjo kaip viena pirmųjų ir reikšmingiausių pankroko grupių, bei kaip „London Calling“ – vieno geriausių visų laikų muzikinių albumų – autoriai.
| The Clash | |
 Iš kairės: Joe Strummer, Mick Jones, Paul Simonon | |
| Biografija | |
|---|---|
| Kilmė |  Anglija |
| Žanrai | Punk rock |
| Aktyvumo metai | 1976–1986 |
| Įrašų kompanija | CBS Records |
| Svetainė | www.theclash.com |
| Buvę nariai | |
| Joe Strummer Mick Jones Paul Simonon Nicky Headon Terry Chimes | |
Plačiajam muzikos klausytojų ratui The Clash geriausiai žinomi dainomis „London Calling“ (1979), „Rock The Casbah“(1982) ir „Should I Stay or Should I Go“ (1982).
Remove ads
1976 m. Pradžia
The Clash susikūrė 1976 m. Londone veikiant pankroko judėjimui, kuriam atstovavo tokios grupės kaip The Ramones ir Sex Pistols. Grupės pagrindu tapo jau egzistavusi London SS grupė, kurios lyderiu buvo Mick Jones. Prodiuseris Bernard Rhodes tuomet ieškojo alternatyvos savo pažįstamo Malcolm McLaren suburtai The Sex Pistols. Jis suvedė London SS narius su būsimuoju vokalistu Joe Strummer. Po keleto narių keitimų nusistovėjo The Clash sudėtis, kurią sudarė vokalistas Joe Strummer (tikr. John Graham Mellor, g.1952 – m. 2002), gitaristas ir vokalistas Mick Jones (g.1955), bosistas Paul Simonon (g.1956) ir būgnininkas Terry Chimes (g.1955).
Principiniais dainų kūrėjais buvo Mick Jones ir Joe Strummer. Mick kūrė muziką, o Joe daugiau tekstus. Grupės pavadinimą esą pasiūlė Paul Simonon skaitydamas laikraščių straipsnius apie darbininkų susirėmimus su policija (Clash lietuviškai reiškia „susidūrimas“, „konfliktas“). Pirmą kartą grupė pasirodė apšildydami Sex Pistols 1976 m. Londone bei tais pačiais metais dalyvavo Sex Pistols legendiniame Anarchy ture.
1977–1978 m. „The Clash“ ir „Give 'Em Enough Rope“
1977 m. grupė pasirašė sutartį su CBS įrašų kompanija ir įrašė debiutinį albumą. Besibaigiant įrašų sesijai Terry Chimes paliko grupę, todėl albumo viršelyje pavaizduota tik likusi The Clash trijulė.
Debiutiniai singlas „White Riot“ ir albumas „The Clash“ (J. Karalystė – 12 vieta) išleisti 1977-ųjų pavasarį. Prasta garso kokybė, primityvus akordai ir revoliucingi tekstai suteikė albumui griežtą ir bekompromisinį toną, o dainos kaip „Career Opportunities“ ar “I’m So Bored With the U.S.A” pelnytai laikomos pankroko muzikos perlais.
Vietoj Terry Chimes būgnininku tapo Nicky Headon (g.1955), pravarde „Topper“. Vėliau Joe Strummer apie jį pasakė: „jei nebūtume rade „Topper“io, nemanau, kad būtume kažką pasiekę.“ Skirtingai nuo kitų grupės narių Nicky buvo profesionalus muzikantas.
Netikėdama debiutinio albumo komercine sėkme CBS neišleido jo JAV rinkai. „The Clash“ JAV buvo išleistas tik 1979 m. pakeičiant 5 dainas vėliau įrašytais kūriniais. JAV leidimas yra dar stipresnis albumas nei originalus debiutas. Jame įtrauktos dainos „Complete Control“ ir „(White Man) In Hammersmith Palais“, laikomos vienomis geriausių The Clash kūryboje.
1978 m. The Clash paruošė albumą „Give 'Em Enough Rope“ (J. Karalystė – 2 vieta). Albumas pasižymėjo žymiai švaresniu garsu, tačiau prarado daug debiutinio „The Clash“ buvusios energijos ir agresijos. Nors albumo pirma pusė („Tommy Gun“, „English Civil War“) skamba kaip tikra pankroko klasika, tačiau antrojoje jaučiamas kūrybinis išsisėmimas.
1979–1980 m. „London Calling“ ir „Sandinista!“
1979 m. grupė įrašė dvigubą albumą „London Calling“ (J. Karalystė – 9 vieta, JAV – 27), kuriame galima išgirsti daug muzikinių stilių: regio, džiazo, ska, Naujojo Orleano R&B, tradicinio roko ir net pop. Nusimetę stilistinius suvaržymus, The Clash kaip ir nusimetė talento suvaržymus. „London Calling“ tapo įspūdingu pasiekimu, visuotinai pripažįstamu vienu geriausiu visų laikų rokenrolo albumų. Albume skamba dainos: „London Calling“, „Clampdown“, „Spanish Bombs“, „Train In A Vain“, „Hateful“, „The Card Cheat“. Mikrofoną paėmė į rankas ir Paul Simonon, atlikęs „Guns of Brixton“ pagrindinę vokalo partiją. Persilaužimas stilistikoje The Clash atnešė publikos dėmesį JAV, tačiau atitolimas nuo pankroko šaknų sumažino klausytojų gretas J. Karalystėje.
1980 m. grupė sudalyvavo dokumentinio filmo „Rude Boy“ filmavimuose. Filme pasakojama apie vaikiną iš provincijos, kuris atvažiuoja į Londoną tam, kad pamatyti The Clash. Filmas buvo pristatytas Berlyno kino festivalyje.
1980 m. The Clash išleido net 36 dainų „Sandinista!“ (J. Karalystė – 19 vieta, JAV – 24), pasižymėjusį dar didesne stilistine įvairove nei „London Calling“. The Clash įtraukė į savo muziką dub ir rap elementus. Tačiau po „London Calling“ aukštumos albumas nuvilia. Nors dainose „Somebody Got Murdered“, „The Call Up“, „Charlie Don’t Surf“ ir kt., The Clash vėl rodo savo talentą, tačiau net ir geriausios albumo akimirkos paskęsta neišbaigtų dainų ir ištęstų dub eksperimentų gausybėje.
1981–1986 m. „Combat Rock“, „Cut The Crap“ ir grupės iširimas
1982 m. išleistas albumas „Combat Rock“ (J. Karalystė – 2 vieta, JAV – 7). Nors albumas tris kartus trumpesnis nei „Sandinista!“, tačiau lygiai nenuoseklus ir nevientisas. Nepaisant to, The Clash pasiekė populiarumo viršūnę. Daina „Rock The Casbah“ JAV topuose pasiekė 8 vietą, o „Should I Stay or Should I Go“ tapo geriausiai atpažįstama The Clash daina, bei viena geriausiai atpažįstamų rokenrolo dainų, apskritai.
Dar prieš išleidžiant „Combat Rock“ Nicky Headon buvo atleistas iš grupės dėl narkotikų vartojimo. Po įrašų į grupę susigrąžintas Terry Chimes. Tokios sudėties The Clash dalyvavo 1982 m. The Who atsisveikinimo ture kaip atidarančioji grupė. Tačiau The Clash pankrokas neišlaikė egzamino groti šimtatūkstantinei publikai, grupė buvo netgi nušvilpinėjama pasirodymų metu. Vėliau Mick Jones šiuos pasirodymus įvertino kaip prarastą galimybę The Clash tapti roko superžvaigždėmis. Iškart, po turo, The Clash pradėjo byrėti, buvo pašalintas Terry Chimes, o 1983 m. gegužės 28 d. pasirodymas JAV festivalyje Kalifornijoje prieš grupei rekordinę 140 000 publiką tapo paskutiniu Mick Jones.
1985 m. išleistas „Cut the crap“ (J. Karalystė – 16 vieta), įrašytas su kviestiniais muzikantais. Albumas sulaukė neigiamo kritikų įvertinimo ir buvo komerciškai nesėkmingas. Joe Strummer ir Paul Simonon vėliau netgi atsisakė jo autorystės. „Cut the crap“ tapo daugiau negu keistu pankroko albumu, kuriame mušamųjų partijos buvo patikėtos elektroninei ritmo mašinai, o pritariančių vokalų – chorams, primenantiems futbolo sirgalių skandavimą. Be to, dalį dainų autorystės prisiėmė prodiuseris Bernard Rhodes. Simboliška, kad vienintele dėmesio verta daina tapo „This Is England“ – pavargusio panko gulbės giesmė, kaip ir pažymėjusi grupės pabaigą. 1986 m. Joe Strummer ir Paul Simonon oficialiai baigė The Clash veiklą.
The Clash po iširimo
Iškart po iširimo Paul Simonon sukūrė trumpai egzistavusią pankroko grupę Havana 3am, po kurios atsidėjo tapybai. Joe Strummer vaidino filmuose, bendradarbiavo su kitomis muzikos garsenybėmis įvairiuose projektuose, bei išleido solinį albumą. Nicky Headon, taip pat, išleido solinį albumą.
Tačiau geriausiai sekėsi Mick Jones, kurio asmeninė sukurta grupė Big Audio Dynamite, bei daugelis jos reinkarnacijų sulaukė kritikų ir klausytojų dėmesio. Kai kuriuo metu Joe Strummer ir Mick Jones kartu dirbo prie Big Audio Dynamite įrašų ir yra žinoma, kad Joe Strummer kalbino Mick Jones atgaivinti The Clash, tačiau to niekuomet neįvyko. Buvo manoma, kad The Clash galėtų susivienyti įtraukimo į Rokenrolo šlovės muziejų 2003 m. proga, tačiau Joe Strummer mirė 2002 m. gruodžio 22 d. nuo nenustatytos širdies ligos.
2010 m. Paul Simonon ir Mick Jones prisidėjo prie Gorillaz albumo „Plastic Beach“ įrašų ir vėliau dalyvavo kartu su Gorillaz koncertiniame ture po daugiau nei 25 m. pertraukos.
Pokarjeriniai faktai
- 1989 m. JAV muzikos žurnalas The Rolling Stone įvertino „London Calling“ kaip geriausią 80-ųjų albumą (JAV „London Calling“ buvo išleistas 1980 m.);[1]
- 1991 m. perleistas „Should I Stay or Should I Go“ singlas tapo pirmuoju ir vieninteliu The Clash Nr.1 hitu Didžiojoje Britanijoje;
- 1991 m. išleistas 63 dainų rinkinys „Clash on Broadway“;
- 1997 m. Anglijos dienraštis The Guardian sudarytame „100 Best albums ever“ (100 geriausių visų laikų albumų) 17 -ą vietą skyrė „London Calling“, 34 -ą „The Clash“; [2]
- 1999 m. išleistas koncertinių dainų įrašų rinkinys „From Here to Eternity: Live“;
- 2002 m. D. Britanijos muzikos žurnalas Q paskelbė „London Calling“ viršelio nuotrauką, kurioje pavaizduotas sudaužantis gitarą Paul Simonon, geriausia visų laikų rokenrolo nuotrauka;
- 2003 m. išleistas 40 dainų rinkinys „The Essential Clash“ kartu su grupės videoklipų DVD disku;
- 2003 m. žurnalo The Rolling Stone sudarytame „500 Greatest Albums of All Time“ (500 Šauniausių visų laikų albumų) sąraše „London Calling“ įvertintas 8-ąja vieta, bei paminėti „The Clash“ (77) ir „Sandinista!“ (404);[3]
- 2004 m. žurnalo The Rolling Stone sudarytame „500 Greatest Songs of All Time“ (500 Šauniausių visų laikų dainų) sąraše „London Calling“ įvertinta 15-a vieta, bei paminėtos „Should I Stay or Should I Go“ (228), „Train In A Vain“ (292), „Complete Control“ (361) ir „(White Man) In Hammersmith Palais“ (430);[4]
- 2007 m. M.I.A. panaudojo The Clash dainos „Straith to Hell“ gitaros temos seimplą savo hite „Paper Planes“ (ši daina buvo įtraukta į 2010 m. patikslintą The Rolling Stone „500 Greatest Songs of All Time“ sąrašą);
- 2008 m. pasirodė nenusisekusiems The Who atidarymo koncertams skirtas įrašas „Live at Shea Stadium“;
- 2010 m. D. Britanijos valstybinis paštas išleido ženklą vaizduojantį „London Calling“ viršelį;
Remove ads
The Clash – vienas ryškiausių revoliucinio roko pavyzdžių pasaulinėje muzikoje. Grupės nariai niekuomet neslėpė kairiųjų pažiūrų ir atvirai simpatizavo to laikmečio Centrinės Amerikos revoliucionieriams, kas atvedė prie to, kad The Clash plačiai naudojo tų kraštų muzikinės kultūros stilius: regi ir dub. Grupės dainų herojai: besipriešinantys utilitarinio pasaulio susvetimėjimui („Lost in the Supermarket“, „Guns of Brixton“), dėl to ar, tikriau, neaišku už ką persekiojami policijos („Jimmy Jazz“, „Police on My Back“). Grupė griežtai pasisako prieš politinę („London Calling“, „Washington Bullets“) ir kultūrinę ekspansiją („Koka Kola“, „Charlie Don’t Surf“, „I’m So Bored With the U.S.A“).
Nors grupės kūryboje nestinga apokaliptinių motyvų („Hate and War“, „London’s Burning“, „London Calling“, „Straight to Hell“), tačiau jie nepersmelkia muzikos destrukcija ir neigimu kaip, kad Sex Pistols atveju. The Clash randa vietos romantinėms („Train In a Vain“) ir humoristinėms temoms („Bankrobber“).
Ironiška, kad The Clash muzika pergyveno jų politines pozicijas. Pasakojama, kad Joe Strummer verkė, kai sužinojo, kad Persijos įlankos karo metu JAV aviacija žodžius Rock The Casbah priėmė kaip karo šūkį (dainoje „Rock The Casbah“ kalbama apie arabus, norinčius dainuoti, o ne naftą semti ir už tai baudžiamus karo lėktuvų antskrydžiais).
Remove ads
- „Complete Control“, pirmoji The Clash daina su Nicky Headon, buvo įrašyta kaip regio daina su dub „išradėju“ tituluojamu Jamaikos kūrėju Lee „Scratch“ Perry, tačiau vėliau perdirbta tapo vienu didžiausių visų laikų pankroko hitų;
- „The Clash“ D. Britanijos leidimas tapo visų laikų daugiausiai importuotu albumu JAV. Viso apie 100 000 kopijų buvo importuota;
- Grupės sutartis su CBS jiems buvo tokia nenaudinga, kad didžiąją dalį karjeros The Clash buvo įsiskolinę savo įrašų kompanijai. Dalį savo dvigubų ir trigubų albumų grupė pardavinėjo už vienos plokštelės kainą;
- Viena garsiausių The Clash dainų „Train In A Vain“ nebuvo pažymėta „London Calling“ originaliame dainų sąraše, nes buvo įtraukta į albumą kai šio viršeliai jau buvo atspausdinti;
.jpg)
- „The Only Band That Matters“ (liet. – vienintelė reikšminga grupė) buvo pretenzingas šūkis, kuriuo CBS reklamavo The Clash jų gastrolių 1980 m. JAV metu. Ilgainiui posakis pavartojamas siekiant pabrėžti The Clash išskirtinumą, tik žodį „matters“ pakeičiant būtuoju laiku – „mattered“;
- Sandinista buvo vadinamas Nikaragvos kairiųjų revoliucionierių ir partizanų judėjimas. The Clash pavadino taip savo albumą pasirodžius pasiūlymams D. Britanijoje uždrausti naudoti šį terminą viešai.
- „Combat Rock“ albumas daugelio roko fanų ir kritikų buvo įvertintas kaip grupės bandymas „parduoti save“ plačiajai publikai. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko The Clash būdavo kai kurių fanų nušvilpinėjama 1982 m. turo metu.
Remove ads
Studijiniai albumai
Rinkiniai ir kt. įrašai
- 1980: Black Market Clash (B pusės ir pan.);
- 1988: The Story of the Clash, Volume 1 (geriausios dainos);
- 1990: 1977 Revisited (reti ankstyvieji įrašai);
- 1991: The Singles (singlai);
- 1993: Super Black Market Clash (B pusės, reti įrašai);
- 1999: From Here to Eternity: Live (koncertiniai dainų įrašai);
- 2003: The Essential Clash (geriausios dainos);
- 2007: The Singles (visi, 19 The Clash singlų);
- 2008: Live at Shea Stadium (koncertas).
Video dokumentika
- 1980 Rude Boy (rež. Jack Hazan ir David Mingay. Nominuotas Berlyno tarptautiniame kino festivalyje 1980 m.);
- 1983 Hell W10 (rež. Joe Strummer, „The Essential Clash“ DVD);
- 2000 The Clash: Westway to the World (rež. Don Letts. Laimėjo Grammy apdovanojimą);
- 2006 The Clash: Up Close and Personal;
- 2007 Joe Strummer: The Future Is Unwritten (rež. Julien Temple. Įvairios tarptautinės nominacijos);
- 2008 The Clash Live: Revolution Rock (rež. Don Letts).
Remove ads
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
Remove ads