Tambora

Tambora (indonez. Gunung Tambora) – aktyvus stratovulkanas Sumbavos saloje, Indonezijoje. 1815 m. įvyko milžiniškas Tamboros išsiveržimas, pagal vulkanų išsiveržimo skalę vertinamas septyniais balais. Tai buvo vienas iš dviejų stipriausių mūsų eros laikais įvykusių išsiveržimų (greta Taupo 181 m.). Išmesti pelenai krito ant Borneo, Sulavesio, Javos ir Molukų salų. Žuvo mažiausiai 71 000 žmonių (kai kuriais vertinimais – 92 000). Išsiveržimas sukėlė visuotines klimato anomalijas, pavadintas „metais be vasaros“, kai Šiaurės pusrutulyje žuvo daug grūdinių kultūrų, ir 1816 m. derlius buvo menkiausias per šimtą metų. Kai kuriose V. Europos šalyse kilo badas.

Tambora
Šalis	Indonezija
Aukštis	2850 m
Tipas	stratovulkanas
Amžius
Aktyvumas	aktyvus
Paskutinis išsiveržimas	1967 m.
Koordinatės:	8°15′0″ p. pl. 118°0′0″ r. ilg.

Kai kurie istorikai mano, kad šio ugnikalnio išsiveržimas paskatino dviračio atsiradimą, kadangi daug arklių išdvėsė, o likusius išlaikyti buvo sunku dėl avižų stygiaus.

Tambora ir jo apylinkės

Geologinė istorija

Tambora iškilusi tektoniškai aktyviose Mažosiose Sundos salose, kurios yra vulkaninių salų grandinės, priklausančios Indonezijos salynui, dalis. Ugnikalnis suformavo Sumbavos salos Sangaro pusiasalį, įsiterpusį tarp Floreso jūros ir Saleho įlankos.

Tambora 340 km nutolusi į šiaurę nuo Javos lovio. Sumbavos salą iš šiaurės ir pietų supa vandenyno lūžiai.

Ugnikalnį iškėlė stambus lavos baseinas, taip pat suformavęs ir netoliese esančią Mojo salą. Kūgio formos kalno diametras – 60 km. Be centrinės kalderos ugnikalnio šlaituose yra dar ne mažiau kaip 20 angų, iš kurių liejasi bazaltinės lavos srautai.

Išsiveržimų istorija

Radiokarboniniu metodu nustatyta, kad dar iki 1815 metų Tambora buvo išsiveržusi tris kartus: 3910 ± 200 m. pr. m. e., 3050 m. pr. m. e. ir 740 ± 150 m.

1812 m. Tambora suaktyvėjo ir 1815 m. balandžio mėnesį pasiekė aktyvumo piką, kuris tęsėsi iki liepos 15 d.

Didesnis aktyvumas vėl fiksuotas 1819 m. rugpjūtį ir 1880 m. Paskutinis suaktyvėjimas – 1967 m.

Šiuo metu Tambora yra veikli, jo šlaitais nuolatos teka nedideli lavos srautai

Didysis 1815 m. išsiveržimas

Kelis šimtus metų iki šio išsiveržimo Tambora „miegojo“, nes 1,5-4,5 km gylyje esančioje lavos kameroje susitelkusi lava buvo pravėsusi ir prasidėjęs jos kristalizacijos procesas.

1812 m. ugnikalnio kaldera pradėjo dundėti ir leisti tamsius dūmus. 1815 m. balandžio 5 d. įvyko vidutinio dydžio išsiveržimas, lydimas į griaustinį panašaus garso, kuris buvo girdimas Sulavesio saloje už 380 km, Batavijoje (dabartinė Džakarta) už 1260 km ir Molukų salose už 1400 km. Kitą dieną vulkaniniai pelenai ėmė kristi rytinėje Javos dalyje.

Balandžio 10 d. ugnikalnis ėmė skleisti garsus, panašius į kanonadą, kurie girdėjosi Sumatroje (už 2600 km). Tos dienos rytą, apie 7 val., pasirodė trys liepsnos stulpai, kurie vėliau susijungė, visą kalną apsupo liepsnos. Po valandos ėmė kristi iki 20 cm skersmens pemzos gabalai ir pelenai. Visais kalno šlaitais pasipylė piroklastiniai debesys, nušluodami apylinkių kaimus. Lavos srautai liejosi daugiau kaip 20 km. Pelenų lietus susilpnėjo tik balandžio 17 dieną.

Išsiveržimo stiprumas buvo įvertintas septyniais balais. Jo metu išsiskyrusi energija maždaug keturis kartus viršijo Krakatau išsiveržimą 1883 m. Į orą buvo išmesta ~100 km³ medžiagos, kurios bendras svoris – ~1,4×10¹⁴ kg. Susiformavo 6-7 km skersmens ir 600–700 m gylio kaldera. Makasare, esančiame už 380 km, į vieną kvadratinį metrą paviršiaus iškrito 636 kg pelenų. Tamboros aukštis sumažėjo 4300 m iki 2850 m.

1815 m. Tamboros išsiveržimas yra didžiausias antrojo tūkstantmečio išsiveržimas. Iš istoriniu laikotarpiu įvykusių išsiveržimų savo galia jį pranoksta tik Taupo (181 m.) ir Teros (Santorino, maždaug 1450 m. pr. m. e.) išsiveržimai.

Po išsiveržimo

Salos augmenija buvo visai sunaikinta. Maždaug 5 km spinduliu aplink pusiasalį plaukiojo su šaknimis išrauti, su pemza sumišę medžiai. Dalį Indonezijos salų užliejo vidutinio galingumo cunamis (2-4 m aukščio).

Pelenų stulpas, iškilęs ~43 km, pasiekė stratosferą, stambesnės dalelės krito dar dvi savaites, o smulkios dulkės laikėsi atmosferoje, 10-30 km aukštyje, dar keletą metų, sukeldamos anomalius optinius reiškinius.

Įvairūs šaltiniai nurodo nevienodą aukų skaičių. Tiesiogiai nuo išsiveržimo žuvo 10-11 000 žmonių. Sumbavos saloje badu ir nuo ligų mirė 38 000, dar 10 000 Lomboko saloje. Kitais vertinimais aukų skaičius siekė iki 92 000.

Poveikis vietinei ekosistemai

Pirmieji Sumbavos salos ekosistemos tyrimai prasidėjo 1847 metais, kai čia atvyko šveicarų botanikas Hainrichas Colingeris (Heinrich Zollinger), įkopęs į Tamboros viršukalnę. Nors visus šlaitus dengė šilti pelenai ir sieros junginių milteliai, kai kurios augmenijos rūšys jau pradėjo atsigauti, pavyzdžiui, ~2200-2500 m aukštyje aptiktas kazuarinų miškas.

Tik praėjus 90 metų nuo katastrofos Tamboros šlaituose vėl įveisti žemės ūkio pasėliai. 1930 m. šiaurės vakarų šlaite pasodintos kavamedžių plantacijos. 1933 m. olandų ekspedicija tyrinėjo kalno šlaituose, ties 1000–2800 altitude, augančius tankius drėgnuosius tropikų miškus, užimančius apie 800 km², o kalno viršūnėje aptiko šiek tiek valenbergijų (Wahlenbergia).

1896 m. Tamboroje aptiktos 56 paukščių rūšys, 1981 m. – jau 68, o vėlesnių ekspedicijų metų rasta virš 90 paukščių rūšių. Dalį jų maistui medžioja vietiniai gyventojai.

Tamboros kalne veikia keli gamtos draustiniai, kuriuose veisiasi azijiniai buivolai (Bubalus arnee), šernai, šikšnosparniai, įvairios roplių ir paukščių rūšys.

Tamboros išmestų medžiagų pasklidimas. Raudona spalva pažymėtas vulkaninio asfalto sluoksnio storis

Globalus poveikis

1815 m. išsiveržimas išmetė į atmosferą daug sieros junginių, kurie sukėlė anomalius klimato pakitimus. 1816 metai Šiaurės pusrutulio valstybėse buvo pavadinti „metais be vasaros“, nes vidutinė oro temperatūra nukrito 0,4–0,7 °C (šie metai nuo 1400 m. buvo antrieji pagal šaltumą (po 1600 m., kuriais išsiveržė Huaynaputina ugnikalnis Peru). Didžiojoje Britanijoje 1816-17 m. žuvo daug galvijų, Vokietijoje ir kituose Europos šalyse prasidėjo didžiausias XIX amžiaus badmetis. Su klimato pokyčių pasekmėmis siejama ir šiltinės epidemija Pietų Europoje ir Viduržemio jūros baseino rytinėje dalyje 1816-19 m.

1816 m. Jungtinių Valstijų rytinėse pakrantėse buvo stebimas rūkas, kurio neišsklaidydavo nei vėjas, nei lietus, o Saulės diskas buvo blausus ir paraudęs. Buvo užfiksuotas stratosferos sieros sulfato šydas. Dėl žemų temperatūrų ir neįprastai sniegingos žiemos žuvo daug žemės ūkio pasėlių. Tų pačių metų vasara Kanadoje buvo neįprastai šalta, o Kvebeke birželio 10 dieną iškrito 30 cm sniego.

Anomalūs buvo taip pat ir 1817, 1818 metai.

Didžiausiųjų vulkaninių išsiveržimų palyginamoji lentelė

Išsiveržimas	Metai	Vulkaninio stulpo aukštis (km)	Indeksas	Šiaurės pusrutulio temperatūros anomalijos (°C)	Aukų kiekis
Taupas (Naujoji Zelandija)	181	51	7	?	?
Pektu (Kinija)	969	25	6-7	?	?
Kuvae (Polinezija)	1452	?	6	−0,5	?
Huaynaputina	1600	46	6	−0,8	~1400
Tambora	1815	43	7	−0,5	> 71 000
Krakatau	1883	25	6	−0,3	36 600
Šv. Marijos ugnikalnis (Gvatemala)	1902	34	6	Nepastebėta	7000–13 000
Katmajus (Šiaurės Amerika)	1912	32	6	−0,4	2
Šv. Elenos kalnas ((Šiaurės Amerika)	1980	19	5	Nepastebėta	57
El Čičonas (Meksika)	1982	32	4-5	?	> 2000
Ruisas (Kolumbija)	1985	27	3	Nepastebėta	23 000
Pinatubas (Filipinai)	1991	34	6	−0,5	1202

Nuorodos

• Smitsono instituto informacija Archyvuota kopija 2013-02-20 iš Wayback Machine projekto.
• Informacija apie Indonezijos ugnikalnius