Svahilių civilizacija

Svahilių civilizacija (suah. Uswahilini) – Rytų Afrikos pakrantėse susikūrusi ikikolonijinė kultūra. Civilizacijos pavadinimas kildinamas nuo svarbiausios civilizacijos tautos – svahilių, kurių kultūra ir menas turėjo didžiulės įtakos visoms civilizacijos tautoms.

Svahilių civilizacija
Zandžas
Svahilių miestai-valstybės:
Mogadišas, Barava, Kismaju, Lamu, Mombasa, Pemba, Zanzibaras, Kilva, Komorai, Kelimanė, Sofala
Portugalijos Rytų Afrika
Omano imperija
Zanzibaro sultonatas
Kolonijos XIX-XX a.:
Italijos Somalis, Britų RA, Vokietijos RA, Portugalijos RA, Prancūzijos Madagaskaras
Nepriklausomybė:
Somalis, Tanzanija, Kenija, Mozambikas, Komorai, Majotas

Nuo XIX a. šios civilizacijos teritorijas pasidalino Portugalija, Prancūzija, Britanija, Italija ir Vokietija. Dabar buvusias Svahilių civilizacijos teritorijas valdo šios valstybės: Somalis, Tanzanija, Kenija, Mozambikas, Komorai.

Geografija

Svahilių kranto valstybės

Pagrindinis straipsnis – Svahilių krantas.

Svahilių civilizacija kūrėsi ir klestėjo siaurame ir ilgame Rytų Afrikos pakrantės ruože. Šiauriausia gyvenvietė buvo Mogadišas (dab. Somalis), o piečiausia – Sofala (dab. Mozambikas). Tai – vadinamasis Svahilių krantas. Iš vakarų šį ruožą natūraliai ribojo retai gyvenamos ir nederlingos savanos, kurios skyrė svahilių krantą nuo žemyno gilumoje klestėjusių kultūrų – Viktorijos ežero valstybių, Vidurinės Afrikos savanų valstybių. Šiaurėje buvo Somalio dykuma, kur skyrė nuo Etiopijos civilizacijos. Tautos, kalbos ir regiono pavadinimas kilo iš arabų kalbos žodžio sahel („krantas“). Iš to paties žodžio kilo ir kitos Afrikos civilizacijos – Sahelio civilizacijos pavadinimas.

Teritorija apėmė ne tik pakrantes, bet ir smulkias salas prie pakrančių, tokias, kaip Zanzibaras, Mafija, Pemba, Komorų salos ir kitas. Teritorija dėl palankių klimato sąlygų buvo tinkama gyventi, ir gyventojų tankumas čia buvo didelis. Regiono pakrantės buvo tinkamos uostams. Prisišliejęs prie Indijos vandenyno, jis buvo atviras išorinėms įtakoms iš Azijos kultūrų: nuo seno čia veikė arabai, indai, lankėsi kinai.

Nors Svahilių krantas buvo Svahilių civilizacijos ašis, į jos orbitą buvo įtrauktos ir kitos rytų Afrikoje gyvenusios tautos. Arčiausiai Indijos vandenyno gyvenusios bantų tautos buvo žemdirbiai, aprūpinę svahilių miestus maistu. Nors svahiliai jas paniekinamai vadino "krūmynų žmonėmis", jie kūrė neišvengiamą simbiozę su šiais gyventojais. Tarp tokių tautelių buvo pokomai, midžikendai, segedžu, dhaisai, zaramai, ndengerekai, rufijai, matumbiai, mverai, mačingai ir kt.

Už šios pakrantės juostos dar giliau į žemyną prasideda lygumose iškilusių kalnų regionas, kuris formuoja rutinę Didžiojo Rytų Afrikos lūžio rytinį pakraštį. Karštame klimate žemumos nyika gyventi buvo tinkamos mažiau, nei aukštumos. Jos buvo karštos, drėgnos, čia plito maliarija, todėl žemumose gyvenę tautos (masajai, njamveziai, sangai ir kt.) išlaikė pastorališką gyvenimo būdą. Tuo tarpu kiekviena didesnė aukštuma buvo tankiai apgyvendinta sėslių žemdirbių, kurie formavo atskirus etnosus. Tarp svarbiausių regiono kalnų yra Kenijos kalnas (kikujai, akambai, merai), Taita (taitai), Kilimandžaras (džagai), Meru (meru), Parė (pariai), Usambara (šambaa), Uluguru (lugurai) Ukaguru (kugurai), Uvidunda (vidundai), Udzungva (hehiai), Kipengerė (vandžiai, kingai), Matengų aukštumos (matengai), Mueda (makondžiai) ir pan. Dauguma šių tautų buvo įtrauktos į svahilių civilizacijos orbitą vėlyvuoju laikotarpiu, kada svahiliai pradėjo prekybą su krašto giluma. Šios gentys kontroliavo prekybinius kelius tarp pakrantės ir Afrikos didžiųjų ežerų.

Istorija

Manoma, kad dar priešistoriniais laikais čia galėjo lankytis išeiviai iš Senovės Jemeno, Indijos, kuriuos domino egzotiškos Afrikos prekės: dramblio kaulas, raganosio ragai, vėžlio šarvas, palmių aliejus. I mūsų eros tūkstantmetyje teritoriją pasiekė austroneziečiai, kurie savo migracijų metu atsinešė daug naujovių iš Pietryčių Azijos, įskaitant žemės ūkio kultūras, kaip bananas, kokosas, ryžiai. Didžiausia jų įtaka pastebima Mozambike, kur jie išlaikė austonezinę kalbą. Tačiau neabejotinai jie buvo pasiekę ir Svahilių krantą, kur kultūriškai įtakojo vietos gyventojus ir maišėsi su jais.

Zandžas

Gedi gyvenvietės griuvėsiai

Kilvos miestas prieš sugriovimą

Zanzibaro sultono rūmai

Pagrindinis straipsnis – Zandžas.

Fiksuota Svahilių kranto istorija prasideda apie VII a., kuomet jame sistemingai lankosi arabų pirkliai. Tyrinėdami Rytų Afrikos krantą, jie čia išskyrė keletą svarbių atkarpų iš šiaurės į pietus: Barbara (Somalio pakrantė šiauriau Mogadišo), Zandžas (زنج, „juodas“), Sofala (dab. Kenija ir Mozambikas) ir Waq-Waq (pietinis Mozambikas). Tačiau ilgainiu Zandžas imtas vartoti visam Svahilių krantui įvardinti: X a. geografas Abu al-Hasan 'Alī al-Mas'ūdī įvardija, kad Zandžas driekėsi nuo Mogadišo iki Sofalos miesto.

Arabų ir persų pirkliai VII–X a. labai stipriai veikė vietos gyventojų kultūrą. Jie atnešė islamą, daug kultūrinių pasiekimų. Kolonizuodami krantą jie vesdavo vietos moteris. Iš jų palikuonių formavosi nauja rasė ir specifinė tautybė – svahiliai. Jų kalba buvo kreolinė, atsiradusi maišantis bantų, arabų ir persų kalboms.

Šiame laikotarpyje Zandže lankėsi ir pasiuntiniai iš Pietryčių Azijos: Šrividžajos imperijos.

Miestai-valstybės (X–XV a.)

Apie X a. terminas Zandžas tampa paniekinančiu, ir jo vengiama vartoti. Tuo metu susiformuoja brandi ir savita juodaodžių Afrikinė civilizacija, stipriai įtakota Islamo kultūros.

Klestėjimo laikotarpiu Svahilių kultūros įtaka driekėsi nuo Sofalos iki Mogadišo, ir jiems priklausė ne mažiau kaip 37 miestai-valstybės, išsidėstę Afrikos pakrantėse. Archeologinių kasinėjimų metu randama 141 gyvenvietė. Žymiausi jų buvo Malindis, Gedis, Mombasa ir kiti. Šios valstybės niekada nesusivienijo į bendrą politinį vienetą. Kai kurie miestai, pvz., Kilva nuolat siekė įsigalėti ir kovojo dėl hegemonijos.

Svahiliai palaikė prekybinius ryšius su Arabija, Persija, Indija, vėlyvesniu laikotarpiu (apie XV a.) čia lankėsi Kinijos prikliai. Svarbiausios jų prekės buvo dramblio kaulas ir geležis. Archeologinių kasinėjimų metu randama daug užsieninių monetų, bet buvo kalamos ir vietinės svahiliškos.

Tuo metu svahiliai sukūrė aukšto lygio kultūrą, kuri atsispindi savitoje literatūroje, architektūroje, dailėje.

Portugalų viešpatavimas (XV–XVII a.)

Portugalams XV a. pasiekus šią pakrantę, juos nustebino gerai sutvarkyti miestai, architektūra. Vietos gyventojai buvo geri jūreiviai, naudojęsi dideliais laivais.

Portugaliją labai viliojo vietos brangenybės, todėl jie strategiškai žiūrėjo į šį regioną ir siekė įsigalėjimo jame. Skirtingai nei Vakarų Afrikos pakrantėse, pvz., Kongo civilizacijoje, portugalai siekė greito užkariavimo ir vietos turtų užvaldymo. Karinis pranašumas (patrankos) ir agresyvūs veiksmai lėmė svarbiausių Svahilių prekybinių centrų užėmimą XVI a. pradžioje. Tai labai staigiai nutraukė klestėjusią Indijos vandenyno prekybą keliems šimtams metų. Svahilių civilizacija patyrė ilgalaikę krizę ir visišką smukimą: seniau klestėję miestai buvo apleisti, sugriuvo.

Omano ir Zanzibaro sultonatai (XVII–XIX a.)

Pagrindiniai straipsniai – Omano imperija ir Zanzibaro sultonatas.

Civilizacijos atsinaujinimas prasidėjo XVII a., kuomet portugalų galia nusilpo ir Rytų Afrika buvo visiškai praradusi svarbą vandenyno prekyboje. Tuo metu Omane į valdžią atėjo nauja dinastija, kuri pradėjo agresyvius užkariavimus. Omano imperija išstūmė portugalus iš šiaurinių svahilių kranto teritorijų (jiems liko tik pietinė atkarpa, kur dabar Mozambikas) ir atkūrė čia islamo kultūrą.

XVII–XVIII a., valdant Omano sultonatui, buvo antrasis Svahilių civilizacijos suklestėjimas. Būtent tuo metu sukurta dauguma literatūros kūrinių, pastatyti iki dabar išlikę miestai, pvz., Zanzibaras. Čia buvo įsteigtos gvazdikėlių plantacijos, ir regionas suklestėjo dėl jų prekybos. Tačiau tuo pat metu augo ir vergovė: svahilių pirkliai rengė reidus į žemyno gilumą ir masiškai grobė vergus, reikalingus plantacijoms. Šis regionas buvo toks svarbus ir klestintis, kad 1832 ar 1840 m. Omano sultonas perkėlė savo sostinę į Zanzibarą.

1856 m. Omano sultonas padalino teritorijas tarp dviejų sūnų. Rytų Afrikos pakrantę užvaldė sūnus Thuwaini ibn Sa'id, kuris įkūrė Zanzibaro sultonatą. Zanzibaras tęsė ekonominį klestėjimą ir vergų medžiokles, nepaisant to, kad tuo metu pasaulyje vergovė jau buvo uždrausta. Jo prekybinė sistema įsitvirtino ir toli vakaruose, plėsdama svahilių kalbą kaip regiono lingua franca.

Kolonizacija ir nepriklausomybė (XIX–XX a.)

1886 m. sudariusios slaptą sutartį Britų imperija ir Vokietijos kolonijinė imperija per kelerius metus kolonizavo Zanzibaro kontroliuojamas teritorijas žemyne, įkurdamos Britų ir Vokietijos Rytų Afrikas. 1890 m. pati Zanzibaro sala ir sultonato likučiai buvo paskelbti Britų protektoriatu, nors sultonų dinastija išliko.

Tuo pat metu Prancūzijos kolonijinė imperija kolonizavo Madagaskarą ir prie jo buvusias Komorų salas, paversdamos jas Madagaskaro kolonija. Pietines Suahilių kranto teritorijas jau nuo XVI a. kontroliavo Portugalai kaip Portugalijos Rytų Afriką.

1960 m. nepriklausomybę iš pradžių iškovojo Somalis, vėliau Vokietijos Rytų Afrika ir Britų Rytų Afrika. 1974 m. referendumu nuo Prancūzijos nepriklausomi tapo Komorai. Regione išlikusi vienintelė kolonija – Majotas, priklausantis Prancūzijai. Paskutinis 1975 m. nepriklausomybę iš Portugalijos iškovojo Mozambikas.

Kultūra

• Rytų Afrikos virtuvė
• Svahilių kalba
• Svahilių architektūra
• Kanga

Šaltiniai

Deividsonas, B. (1961) Juodoji motina. Vilnius: Vaga.