Secesinė architektūra

Secesinė architektūra – architektūros kryptis, gyvavusi 1895–1914 m., daugiausia sukurta iki 1905 m. Secesinė architektūra buvo bandymas išlaisvinti architektūros formas iš senų istorizmo epochų stilių.

Jozefo Marijos Olbrichto Secesijos paviljonas Vienoje

Vengrija, Reok-palata Šėgede

Antonis Gaudis, Casa Mila Barselonoje

Augustas Endellis, Hackesches Hofas Berlyne

Germaizovo namas Vilniuje, Subačiaus gatvėje. Architektas S. Soroka

Vikiteka: Secesinė architektūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Secesinės architektūros požymiai

Secesija bandyta sukurti naują, istorinių stilių nekopijuojantį stilių, išimtinai remiantis estetika ir kūrėjų įkvėpimu. Toks kūrybos būdas susilaukė didelės amžininkų kritikos, pabrėžiant, kad ankstesni stiliai kilo kitais būdais – tariamai evoliucijos būdu, išplaukiančiais iš visuomeninės terpės.

Secesija pasižymi abstrakčiomis formomis ir turtingais ornamentais. Kartais architektų, secesinės architektūros šalininkų stiliai pradėjo apsiriboti tik ornamentų gausa, o konstrukcijų sudėtingumą pradėjo riboti statybų inžinieriai. Labiausiai tai matoma gyvenamųjų namų statybose. Visuomeniniai pastatai, nors atrodo ir inovaciniai, naudojosi neoromantizmo ir neogotikos elementais.

Secesinė architektūra pasireiškė pastatų ornamentais ir struktūra. Secesinės architektūros ornamentas ne tik turėjo pažymėti pastato konstrukciją ir technologiją, bet ir simboliškai parodyti jo funkcijas. Tarp ornamentų esama stilizuotų augalų formų, ilgaplaukių merginų personažų su kaukėmis, formų, primenančių plėšrūnus. Reljefai kartai užpildydavo visą sienų paviršių. Ornamentai taip pat apima ir tokias pastatų detales kaip rankenos, turėklai, laiptai.

Pavadinimas

Secesijos periodas architektūroje skirtingose valstybėse yra apibrėžiamas skirtingai. Austrijoje toks stilius vadinamas Sezession, kilęs iš dailininkų grupių pavadinimų: Vienos secesija ir Monako secesija. Lenkijoje toks stilius taip pat vadinamas secesja. Vokietijoje ir skandinavų valstybėse naudojamas Jugendstil (jaunimo stiliaus) pavadinimas, Prancūzijoje Art nouveau (naujas menas), Ispanijoje kalbama apie modernisme (nepainioti su modernizmo architektūra), Italijoje žinomas Stile Lyberty pavadinimu. Jungtinėje Karalystėje jį atitinka Arts and Crafts judėjimas, JAV Čikagos mokykla. Visi šie pavadinimai jungią vieną, XX a. kilusią architektūros kryptį. Rusijoje šis stilius vadinamas Модерн, Lietuva tuomet priklausė Rusijos imperijai ir stiliui taip pat prigijo moderno pavadinimas.

Istorija

===Stiliaus pradininkas belgas Viktoras Horta.1893 metais Briuselyje pradėjęs geležies ir metalo naudojimą naujiems buržua namams.Šios industrinės medžiagos įgalino naujai alsuoti interjero erdves, leido jose žaisti orui ir šviesai.Metalą naudojo, kad atskleistų jo prigimtinį lankstumą, įvairūs linkiai suteikė nematytos dinamikos ir žaismės.Kartu su metalo linkiais dekore vyravo ir sieninė tapyba bei mozaikos.Tokiu būdu Horta sukūrė vešlų pasaulį, kurio linijos išreiškė gyvybingumą ir galią augančių augalų.Gamta- viena pagrindinių šio stiliaus vyraujančių temų. Greitai Belgijoje gimęs stilius atsirado Prancūzijoje.Iš dalies įtakojant École des Beaux-Arts, Eugène Viollet - le-Ducui. Kai kurie jį tapatina su art nouveau atstovo anglo Viljamo Moriso neogotikinės architektūros kryptimi. Tolimesni veiksniai, kurie davė pradžią naujos architektūros vystymuisi, buvo filosofinis racionalizmas ir filosofijos srovė bei susidūrimas su japoniška grafika ir kaligrafija. Avangardas padarė pažangą ir estetiškai pasikeitė. Nevienodas pirmosios secesijos stilius kilo iš to, kad secesija turėjo intelektualų, o ne formaliai artistinį pagrindą. Secesija buvo savo laiko kultūros vaisius.

Secesinės architektūros sužydėjimas

Secesinės architektūros židiniai atsirado keliolikoje didelių Europos miestų su teatro tradicijomis. Secesija greitai tapo populiari, o jos elementu tapo ir istorinė XIX a. – XX a. architektūra.

Secesijos kritimas

XX a. pradžioje prekybos namų architektūroje atsirado secesijos nukrypimas, pastatai tapo paprastesni ir tolygūs, ornamentai išliko tik įėjimuose į pastatus. Po 1905 m. secesinėje architektūroje palaipsniui pranyko, kartu su eklektizmu 1910 stilius, apimantis klasikinę architektūrą, neobaroko architektūrą ir ankstyvąją modernistinę architektūrą.

Po Pirmojo pasaulinio karo secesija, kuri jau anksčiau buvo laikoma atgyvena, buvo sutinkama su itin griežta avangardizmo šalininkų kritika. Daug architektų, kurie kūrė secesijos stiliumi, tapo radikaliais tarptautinio stiliaus šalininkais.

Secesija, palyginus su kitais architektūros stiliais, buvo tik epizodas, bet privedė prie ilgalaikio supratimo apie architektūros reikšmę ir projektavimo būdą.

Bibliografija

• J. R. Viljamas Curtis, Moderne Architektur seit 1900, Berlynas 2002 m., ISBN 0-7148-9352-8
• Peteris Goselis, Gabrielė Leuthauser, Architektur des 20. Jahrhunderts, Kolonia 1994 m., ISBN 3-8228-0265-4
• Frankas Ruselis, Architektur des Jugendstils. Die Überwindung des Historismus in Europa und Nordamerika, Štutgartas, 1981, ISBN 3-421-02570-3

Nuorodos

• lartnouveau.com (Anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis)
• Bydgosčio sesijos elementai Archyvuota kopija 2017-09-16 iš Wayback Machine projekto.
• muzeumsecesji.pl – Secesinė architektūra Lenkijoje
• – Pšėmyslo secesinė architektūra^{[neveikianti nuoroda]}