Pakalnė

Pakalnė (vok. Pokallna) – upė Nemuno deltoje,^[1] Skirvytės dešinioji atšaka (3 % Skirvytės debito), Šilutės rajone.

Kitos reikšmės – Pakalnė (reikšmės).

Pakalnė
Pakalnė Rusnėje
Ilgis	8 km
Ištakos	Nemuno deltos atšaka
Žiotys	Kuršių marios
Šalys	Lietuva
Vikiteka	Pakalnė

Plotis 20 m, gylis 3–4 m, nuolydis 2,3 cm/km. Atsišakoja ties Rusne, teka į š. v., įteka į Kuršių marias. Nuo Pakalnės į kairę atsišakoja Vorusnė (7 km iki žiočių), į dešinę – Rusnaitė (1 km iki žiočių). Krantai 1,5 aukščio, nuo potvynių juos saugo 1,5 m aukščio pylimai. Per Pakalnę nutiesti trys tiltai: du automobiliams ir Rusnės kabamasis tiltas pėstiesiems.

Pavasarį upę užplūsta stintos. Mėgėjiška žūklė (reikalingas žvejo bilietas) galima nuo Skirvytės iki Nemuno priešakinės deltos gamtinio rezervato ribos. Žvejams leidžiama išsikrauti žuvis tik prieplaukose arba nustatytuose vietose.

Pakalnė tinka laivybai. Viso navigacijos sezono laikotarpiu (230 dienos) savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis leidžiama plaukioti tik lėta eiga, o sustoti galima tik prieplaukose arba nustatytose vietose. Gylis Kuršių Marių žiotyse krenta iki 80 cm. Upėje yra dvi prieplaukos, viena jų – skirta mažiesiems laivams.

Upėvardis kilo nuo žodžio pakalnė („žema vieta kalno papėdėje, slėnis“).^[2]

Nuotraukos

• 
  Pakalnės apžvalgos bokštas
• 
  Pakalnės upė
• 
• 
  Upėvardis Rusnėje

Žemėlapis

Nemuno delta Atmata Atmata Atšakėlė Aukštumala Aukštumalos Protaka Bevardis Bevardė Dumblė Kniaupas Krokų Lanka Kadaginis Kubilių Kuršių marios Leitė Minija Minija Naikupė Kiemo Briedžių Pakalnė Pakalnė Pakalnė Palaukys Prūsinės įlanka Purvalankis Ragininkų Rindos šaka Rindutės įlanka Rusnaitė Rusnė Rusnė Senoji Skirvytė Skatulė Skirvytė Šakutė Šventos Elenos Šyša Šyškrantė Šilinės įlanka Tiesioji Tiesioji Trušių Ulmas Uostadvaris Upaitis Vidujinė Vikis Vito Vilkinės Vorusnė Vytinė Vytinės Uostas Zingelinė

Šaltiniai

1. Pakalnė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.