Nosis

Nosis (lot. nasus) – pradinė viršutinių kvėpavimo takų dalis, taip pat uoslės analizatorius periferinė dalis. Nosies ertmėje oras yra sušildomas, sudrėkinamas, mechaniškai sulaikomas smulkios dalelės (dulkės), nosies gleivinėje yra išsidėstę uoslės receptoriai. Skiriama išorinė nosis, nasus externus ir nosies ertmė, cavitas nasi.

Daugiau informacijos Duomenys, Klasifikacija ...

Nosis




Duomenys
Sistema	Kvėpavimo sistema

Klasifikacija
Lotyniškai	nasus
MeSH	D009666
TA98	A06.1.01.001 A01.1.00.009
TA2	117

Uždaryti

Nosies gleivinėje esantys plaukeliai sulaiko įkvepiamame ore esančias dulkes, o kraujagyslės sušildo orą. Dulkės pašalinamos lauk čiaudant.

Remove ads

Nosies ertmės priekinė dalis yra veide atsikišusioje išorinėje nosyje, nasus externus. Išorinė nosis yra netaisyklingos trisienės piramidės formos. Vidurinė jos dalis vadinama nosies nugara, dorsum nasi, ją sudaro nosikauliai, iš dalies ir viršutinių žandikaulių kaktinės ataugos, pertvaros kremzlės ir šoninių nosies kremzlių priekiniai viršutiniai kraštai.

Nugaros forma yra individualiai įvairuojanti – gali būti tiesi, išlenkta ir įdubusi. Nosies nugaros perėjimas viršuje į kaktą vadinamas nosies šaknimi, radix nasi. Labiausiai į priekį atsikišusi apatinė išorinės nosies dalis vadinama nosies viršūne, apex nasi. Apačioje išorinės nosies pamate yra dvi žemyn nukreiptos ataugos, vadinamos šnervėmis, nares, kurias šonuose riboja nosies sparnai, alae nasi. Sparnai yra judresni, paslankesni, labiau atsikišę į šonus. Šnervės gali būti aiškiai asimetriškos. Didžiąją dalį išorinės nosies skeleto sudaro hialinės kremzlės, judrios viena kitos atžvilgiu. Kremzles tarpusavyje jungia skaidula jungiamasis audinys. Kaulinį–kremzlinį išorinės nosies skeletą dengia plonas neištisinis sluoksnis raumenų, priklausančių mimikos raumenų grupei (raumenys prasideda nuo viršutinio žandikaulio).

Išorėje nosį dengia plona oda, paslankesnė nugarėlės srityje, joje yra gana daug prakaito ir didokų riebalinių liaukų, kurios jau naujagimių esti ryškios. Sparnelių oda storesnė, tankesniu audiniu tvirčiau priaugusi prie nosies kremzlinio skeleto. Poodyje riebalinio audinio paprastai yra nedaug.

Remove ads

Tai išorinės nosies viduje ir kaukolės veidinėje dalyje esanti didelė porinė ertmė. Pradinė ertmės dalis, ribojama išorinės nosies, yra vadinama nosies prieangiu, vestibulum nasi, kuris šnervėmis atsiveria į išorę. Visa nosies ertmė užpakalinėje dalyje baigiasi nosinėmis ryklės angomis, choanae, atsiverdama į nosiaryklę. Nosies prieangis – tai santykinai platesnė pradinė nosies ertmės dalis. Prieangį iškloja odą, kurioje būna plaukelių, vibrissae, kiek sulaikančių ore esančias pašalines daleles. Odoje taip pat būna prakaito ir riebalinių liaukų. Nosies pertvara – ištisinė nosies pertvara, septum nasi, padalija nosies ertmę į dvi dalis – dešinę ir kairę. Skiriamos dvi pertvaros dalys: priekinė dalis yra paslankesnė, pars mobilis, sudaryta iš nosies pertvaros kremzlės, pars cartilaginea, ir plėvinės dalies, pars membranacea; užpakalinę kaulinę pertvaros dalį, pars ossea, sudaro du kaulai – akytkaulio stačioji plokštelė ir noragas. Abi nosies pusės paprastai esti nevienodo dydžio, nes pertvara nėra išsidėsčiusi tiksliai vidurio plokštumoje. Nosies ertmės sienos ir landos. Šoninė nosies siena yra sudėtingo reljefo. Joje yra trys į vidinę pusę ir žemyn atsikišusios plonos kaulinės plokštelės, kurias dengia gleivinė. Jos vadinamos nosies kriauklėmis – viršutine, vidurine ir apatine. Didžiausia ir ilgiausia kriauklė yra apatinė, trumpiausia – viršutinė. Visos trys išsidėsto taip, kad jų užpakaliniai galai atsiduria maždaug vienoje vertikalioje linijoje netoli nosinių ryklės angų.

Tarp kriauklių ir šoninės sienos susidaro trys nosies landos:
Tarp viršutinės nosies kriauklės ir šoninės sienos susidaro trumpiausia viršutinė nosies landa, meatus nasi superior;
Tarp vidurinės kriauklės ir šoninės sienos susidaro vidurinė nosies landa, meatus nasi medius;

Analogiškai po apatine kriaukle – ilgiausia apatinė nosies landa, meatus nasi inferior. Kriauklės labai padidina bendrą nosies ertmės paviršiaus plotą ir dėl susiaurėjusių takų sukelia einančio oro turbulenciją. Taigi oras drėkinamas, apvalomas ir šildomas. Nosies ertmės gleivinė yra gana tvirtai suaugusi su kaulinėmis sienomis. Ją dengia daugiaeilis virpamasis epitelis, kuris labai svarbus einančiam orui apvalyti. Šis epitelis dar vadinamas kvėpuojamuoju epiteliu. Gleivinėje yra daug nosies gleivinės liaukų, glandulae nasales, todėl gleivinės paviršius yra lipnus, prie jo prilimpa ore esančios smulkios dalelės, o epitelio ląstelės stumia šį ploną gleivių sluoksnį link nosiaryklės, iš jos į burninę ryklės dalį ir toliau – praryjama. Gleivėse taip pat yra baktericidinių medžiagų, jos svarbios ir uoslės funkcijai. Visą gleivinę galima skirstyti į dvi funkciškai kiek skirtingas dalis: žemiau esančią didesnę kvėpuojamą sritį ir mažesnę uodžiamąją sritį, kuri yra viršutinėje nosies ertmės dalyje. Uodžiamosios srities gleivinė esti geltonesnės spalvos ir storesnė negu kvėpuojamosios srities. Čia yra uodžiamieji nervai.

Nosies pažeidimai

Nosies lūžiai
Nosies pertvaros iškrypimai.

Nosį taip pat pažeidžia sifilis, šunvotė, rožė.

Remove ads

Nosį sudaro trys pagrindinės kremzlės: nosies pertvaros kremzlė, cartilago septi nasi, šoninės nosies kremzlė, cartilago nasi lateralis, didžioji sparno kremzlė, cartilago alaris major. Be šių kremzlių dar gali būti įvairus skaičius mažesnių netaisyklingos formos kremzlių: mažosios sparno kremzlės, cartilages alares minores, priedinės nosies kremzlės, cartilages nasi accessoriae, nosinė norago kremzlė, cartilago vomeronasalis.

Straubliniai gyvūnai turi ilgą straublį, kuris susiformavo susiliejus nosiai su raumeninga viršutine lūpa.
Didnosių beždžionių patinų nosis ilga ir nukarusi, ji yra svarbi viliojant patelę. Ką tik gimęs jauniklis turi normalią nosį, senstant ji didėja, bet patelių ji daug mažesnė negu patino.