Mažoji Venecija (Vokietijos kolonija)

Mažoji Venecija (vok. Klein-Venedig) buvo viena svarbiausių vokiečių kolonijų Pietų Amerikoje, gyvavusi nuo 1528 iki 1546 m., patekusi daugiausia į šiuolaikinės Venesuelos teritoriją. Ją įkūrė vokiečių bankininkų Velzerių šeima iš laisvojo imperijos miesto Augsburgo. Velzeriams kolonijines teises Venesuelos provincijoje suteikė jų bankui prasiskolinęs Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V, kuris taip pat buvo ir Ispanijos karalius. Didele motyvacija kurtis užjūryje buvo legendinio, turtingo auksu Eldorado paieška.

Kitos reikšmės – Venecija (reikšmės).

Klein-Venedig Mažoji Venecija
nebėra
1528 – 1546
Herbas
Location of
Sostinė	Santa Ana de Koras
Valdymo forma	kolonija
Era	Imperializmas
- Įkūrimas	1528 m.
- Atiteko Ispanijos kolonijai	1546 m.

Venesuelos istorija
Ikikolonijinė Venesuela
Tiera Firmė
Santo Domingas
(Naujoji Andalūzija)
Naujoji Granada
(Venesuelos generalkapitonija)
Didžioji Kolumbija
Venesuelos Respublika:
XIX a. > XX a.
Dabartis

Istorija

1519 m. prieš Šventoji Romos imperijos imperatoriaus rinkimus imperatorius Karolis I (vėliau gavęs Karolio V vardą) iš Velzerių ir Fugerių, įvairiais vertinimais, pasiskolino nuo 143 iki 159 tūkstančių talerių. Rinkimuose Karolis V nugalėjo Prancūzijos karalių, tačiau grąžinti bent dalies skolos jis negalėjo. Kaip užstatatą, pagal 1528 m. kovo 27 d. Madride pasirašytą Venesuelos sutartį, Velzeriai gavo valdymo teises Ispanijos kolonijoje Venesueloje, pavadintoje Mažąja Venecija. Velzeriams buvo suteikta teisė skirti ir šalinti įgytos teritorijos gubernatorius bei valdininkus, jie buvo atleisti nuo muito ir uosto rinkliavų Sevilijoje, tuomet turėjusioje prekybos su Venesuela monopolį. Velzeriai gavo teisę į 4 % viso kompanijos pelno, o taip pat 90 % (vėliau 80 %) visų randamų brangiųjų metalų, o jų atsiųstiems persikėlėliams turėjo būti suteikiama žemės dalis. Iš savo pusės, Velzeriai įsipareigojo pastatyti ir apgyvendinti du miestus ir tris tvirtoves.^[1][2]

1529 m. pirmasis gubernatorius Ambrozijus Eingeris su 281 kolonistu atvyko į Venesuelos sostinę Naująjį Augsburgą (dab. Koras). Tais pačiais metais pradėta statyti Naująjį Niurnbergą (dab. Marakaibas). Iš pradžių planuota gauti pelną iš prekybos druska, auksu ir vergais. Velzeriai buvo atsigabenę vokiečių kalnakasių darbui aukso kasyklose ir 4000 Afrikos vergų darbui cukranendrių plantacijose. Daugelis kolonistų mirė nuo tropinių ligų, kurioms jie neturėjo imuniteto, be to, juos puldavo indėnai, sutikę savo žemėse aukso ieškotojus. Vėliau paaiškėjo, kad pelningiausias verslas buvo prekyba vergais. Vokiečių kolonistų veikla kėlė didelį nepasitenkinimą iš čia gyvenusių ispanų pusės, tam priešinosi vietiniai indėnai. Karaliui plaukė skundai apie kolonistų vykdytus žiaurumus ir kitus nusikaltimus prieš vietinius gyventojus. 1536 m. Koro arkivyskupo prašymu buvo sukurta tyrimo komisija patikrinti kaltinimus, tačiau nei gubernatoriui Georgui Hohermutui, kuris surengė ekspediciją ieškoti Eldorado, nei jo pavaduotojui Nikolausui Federmanui, kuris taip pat išvyko į ekspediciją 1537 m., teisingumo klausimai nerūpėjo.^[3] 1546 m. Karolis V anuliavo Venesuelos sutartį, nes Velzerių kolonijinė politika nepasiteisino: gubernatoriai rūpinosi vien asmenine gerove, maistas, arkliai ir ginklai ir toliau buvo pristatomi iš Karibų jūros salų, Marakaibas priminė griuvėsius, Koras nustojo vykdęs sostinės funkcijas, o vietiniai indėnai, kaip ir anksčiau, nebuvo atversti į krikščionybę. Iki 1556 m. Bartolomėjas Velzeris dar bandė atgauti savo teises į šią koloniją, bet galiausiai jis prarado Venesuelą, taip pat ir Nikolauso Federmano krovinius Kolumbijos sandėliuose.^[4][2]

Išnašos

Vikiteka: Mažoji Venecija (Vokietijos kolonija) – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Graichen & Gründer 2007, p. 14.
2. Pelizaeus 2008, p. 79.
3. Graichen & Gründer 2007, pp. 15–17.
4. Graichen & Gründer 2007, p. 18.

Šaltiniai

• Graichen, Gisela; Gründer, Horst (2007). Deutsche Kolonien: Traum und Trauma (1 leid.). Berlin: Ullstein. p. 486. ISBN 978-3-548-36940-2.
• Pelizaeus, Ludolf (2008). Der Kolonialismus. marixwissen (1 leid.). Wiesbaden: Marixverlag. p. 256. ISBN 978-3865399410.