From Wikipedia, the free encyclopedia
Lietuvos vokiečiai (vok. Litauendeutsche) – Lietuvos tautinė mažuma (neskaitant Klaipėdos krašto vokiečių ir klaipėdiškių), kuri jau šimtmečius gyvena Lietuvos teritorijoje ir sudaro nedidelę dalį šalies gyventojų. Pagal 2021 m. Lietuvos gyventojų surašymą 1977 gyventojai nurodė, kad yra etniniai vokiečiai[1], o tai sudarė 0,07 % visos šalies gyventojų.
| Lietuvos vokiečiai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | 1977 |
| Kalba (-os) | lietuvių ir vokiečių |
| Religijos | protestantai ir katalikai |
| Giminingos etninės grupės | Vokiečiai |
Nors Lietuva yra viena iš trijų Baltijos šalių, vokiečių mažuma Lietuvoje niekada nebuvo vadinama baltvokiečiais (Baltendeutsche). Pirmieji vokiečiai į viduramžių Lietuvą atsikraustė ne kaip užkariautojai (kaip Latvijoje ar Estijoje), o buvo pakviesti lietuvių kunigaikščių. Vokiečius į Lietuvą ypač kvietė Mindaugas ir Gediminas. Tuo metu jie kėlėsi tik į Vilnių, Trakus ir Kauną. Tuometiniai vokiečiai prisidėjo prie miestų plėtimo, ypač gotikiniais statiniais. 1440 m. Kaune, dabartiniame Perkūno name, buvo įkurta Hanzos sąjungos kontora (faktorija), kuri visą šimtmetį buvo svarbiausia bazė bei prekybinio tranzito punktas Lietuvoje.
XVI a. pradėjus sklisti reformacijai Abiejų Tautų Respublikoje, į LDK protestantus vokiečius pradėjo kviesti LDK magnatai, kurie juos apgyvendino savo valdose[2].
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII a. didžioji dabartinės Lietuvos dalis atiteko Rusijos imperijai. Kauno gubernijoje, kuri priklausė Rusijos imperijai 1897 m. vokiečiai sudarė 1,4 % gyventojų.
Didžiąją dalį Lietuvos vokiečių sudarė XIX a. iš Rytų Prūsijos provincijos pasienio ruožo persikėlę ūkininkai. Jie neturėjo daug žemės ir dėl to persikėlė į Lietuvą ieškodami geresnio gyvenimo. Dauguma iš jų buvo kilę iš zalcburgiečių protestantų, kurie į Rytų Prūsiją persikėlė XVIII a.. Lietuvos vokiečių nevienijo jokios organizacijos. Vokiškumas buvo saugomas per liuteronų tikėjimą. Prie Liuteronų bažnyčių taip pat buvo įkurtos mokyklos, kuriose buvo vokiškai mokomi vaikai. Dauguma tuometinių atvykėlių gyveno pasienio ruože su Rytų Prūsija. Jie daugiausia apsistojo Kybartuose (1923 m.vokiečiai sudarė – 26,73 % arba 1684 gyventojų[3]) ir Tauragėje (1923 m. vokiečiai sudarė – 12,18 % arba 666 gyventojų[4]), bei aplinkiniuose kaimuose.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1920 m. čionykščiai vokiečiai įkūrė „Lietuvos vokiečių kultūrinę sąjungą“ (vok. Kulturverband der Deutschen Litauens). Tuo metu Lietuvoje gyveno apie 45 000 vokiečių. 65 % iš jų buvo ūkininkai arba amatininkai. Kaune buvo susikūrusi „Vokiečių darbo sąjunga“ (vok. Arbeiterschaft). Tik nedidelė dauguma vokiečių Lietuvoje turėjo akademinį išsilavinimą ar dirbo laisvąsias profesijas. Apie 60 % Lietuvos vokiečių vaikų negalėjo arba neturėjo galimybės lankyti vokiškų mokyklų. Pagal 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymą šalyje gyveno 2 028 971 gyventojas. Iš jų 28 400 buvo vokiečiai, kurie sudarė 1,4 % visų gyventojų. Surašymas neapėmė Klaipėdos krašto. Buvo surašomi tik esami gyventojai[5][6]. Po Adolfo Hitlerio machtergraifungo „Lietuvos vokiečių kultūrinė sąjunga“ pradėjo gauti finansavimą iš Trečiojo Reicho. Joje pradėjo augti nacionalsocializmo įtaka.
1923 m. Lietuvos prijungtame Klaipėdos krašte, pagal 1925 m. sausio 20 d. gyventojų surašymo duomenis, krašte gyveno 141 650 žmonių. Iš jų 71 960 (50,8 %) buvo lietuviai, tačiau 34 340 (24 % krašto gyventojų) jų, pabrėždami savo skirtumą nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių, užsirašė klaipėdiškiais (arba dvikalbiais). Buvo 59 300 (41,9 %) vokiečių ir 10 360 (7,3 %) kitų tautybių žmonių.[7] Klaipėdos krašto vokiečiai ir Lietuvos vokiečiai nepalaikė jokių tarpusavio ryšių.
Po Molotovo-Ribentropo pakto priedo, kuris buvo pasirašytas 1939 m. rugsėjo 28 d., Lietuva pakliuvo į TSRS įtakos zoną. Šiuo susitarimu buvo nutarta iš Lietuvos (kaip ir kitų TSRS atitekusių įtakos zonų) iškeldinti gyvenančius vokiečius. Iškeldinimas vyko 1941 m. nuo sausio iki kovo mėnesio. 50 000 žmonių buvo iškeldinta iš Lietuvos. Tarp jų buvo ir nemaža dalis lietuvių, kurie buvo liuteronai ir apsimesdami vokiečiais bėgo iš TSRS[8]. Visi iškeldinti žmonės pateko į vakarinę Trečiojo Reicho dalį. Ten buvo įvertinta jų „rasė“ (vok. rassisch-wertvollen) ir apgyvendinti tam skirtose stovyklose. Jiems buvo numatytas persikėlėlių į rytus statusas (vok. Ostsiedler). Kiti buvo įdarbinti karinėje pramonėje. Po Lietuvos užkariavimo per Rytų kampaniją (Antrasis pasaulinis karas) vykdant Generalinį planą „Ost“ apie 20 000 Lietuvos vokiečių buvo perkraustyti atgal į okupuotą Lietuvą. Generaliniu planu „Ost“ naciai siekė Rytų Europos šalių kolonizavimo. 1944 m. vasarą atvykėliai pradėjo trauktis kartu su frontu į Vokietijos vidų. Tie, kuriems nepasisekė pabėgti ir buvo sučiupti Raudonosios armijos, privalėjo grįžti atgal į TSRS. Didžioji Lietuvos vokiečių ir klaipėdiškių dalis per 1944 m. Klaipėdos krašto gyventojų evakuaciją buvo išvežti į Vokietiją, liko ir pritapo tenykštėje aplinkoje. Didžioji dalis likusiųjų Klaipėdos krašte ir kitose Lietuvos dalyse arba pokariu repatrijavusiųjų iš Vokietijos vis dėlto pasitraukė iš Lietuvos, kai 1958 m. balandžio 8 d. SSRS susitarė su VFR dėl leidimo iki 1941 m. birželio 21 d. turėjusiems Vokietijos pilietybę apsispręsti – likti SSRS arba išvykti. Dalis jų išvyko į užjūrį (JAV, Kanadą ir t. t.).
Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 2 500 vokiečių,[9] iš kurių vokiečių kalba kaip gimtąja tebešneka tik 804 gyventojai[10], dauguma – Klaipėdoje, Šilutėje, Vilniuje ir Kaune. Šalyje veikia keletas Lietuvos vokiečių organizacijų.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
