Lietava

55°1′29″ š. pl. 24°27′30″ r. ilg.

Kitos reikšmės – Lietava (reikšmės).

Lietava
Lietava Perelozų kaime
Ilgis	11 km
Baseino plotas	20,8 km²
Ištakos	Krivickienės aukštapelkė
Žiotys	Neris
Šalys	Lietuva

Lietavà, arba Lietáuka – upelis Jonavos rajono rytuose (Upninkų seniūnijos teritorijoje), Neries dešinysis intakas. Upelio žemupio slėnis paskelbtas Lietavos hidrografiniu draustiniu; Lietavos baseine ir jo apylinkėse gausu juodųjų gandrų.

Geografija

Lietava išteka iš Lietaukos/Lietavos raisto (tiksliau, iš Krivickienės aukštapelkės, telkšančios piečiau Musninkų−Upninkų kelio, iškart į vakarus nuo Jonavos rajono ribos su Širvintų rajonu), aukštupyje ir vidurupyje teka į vakarus (daugiausia per Upninkų seniūnijos pietinės dalies kaimų laukus), žemupyje − į pietvakarius (per Gegužinės mišką), įteka į Nerį piečiau Arnotiškių. Ilgis nuo ištakos iki žiočių − 11,3 km. Dugnas smėlėtas ir žvirgždingas, vaga labai vingiuota (žemupyje), iki 1,5 m pločio ir 0,3 m gylio, aukštupyje ir vidurupyje baigianti užželti.

Lietavos aukštupys ir vidurupis (~7 km ilgio upelio vagos atkarpa) paversti melioracijos grioviu.

Intakai:

• Lietaukėlė/Lietavėlė (4,5 km ilgio)
• Baltasis ravas (1,4 km ilgio)

Lietava ties Perelozų kaimu

Ilgą laiką didžiausia Lietavos pakrančių gyvenvietė buvo Perelozų kaimas (upelio vidurupio dešiniajame krante), kuriame nuo XVIII ir XIX a. sąvartos gyveno daugiausia rusai sentikiai; apie 1970(?) m. gyventojams kaimą apleidus, šiuo metu jis negyvenamas.

Be Perelozų, ant Lietavos krantų dar įsikūrę nedideli Karveliškių, Vyšnialaukio ir Gegučių kaimai.

Upėvardis

Lietavos ir jos intakų pakrančių gyventojų daugumą ilgą laiką sudarė XVIII–XIX a. Perelozų kaime įsikūrę rusai bei XIX–XX a. sąvartoje sulenkėję vietos lietuvių palikuonys. Slaviakalbiai gyventojai upelį vadino Letãvka, Litãvka, Letáuka, Perelazka, 1784 m. šaltinyje jį vadinama Latowka. Kalbininkas Kazimieras Kuzavinis pabandė atstatyti pirminę nesuslavintą šio žodžio lytį *Lietavà. Apylinkėse taip pat yra ir kitų panašių vietovardžių: be Lietavos intako Lietavėlės (Lietavočkos), dar yra raistas Lietavka, pievos Lietauka ir Litavka, aukščiau į Nerį įtekantis Vėgėlės upelis taip pat šaltiniuose vadinamas Lietauka (Литавка). XIX–XX a. sandūros topografiniame žemėlapyje pažymėtas Lietuvėlės dvaras (дв. Литувка).^[1]

Upėvardžio Lietava (<*Leitavā?) kilmė nėra visiškai aiški. Dalis tyrinėtojų spėja, kad šio ir kt. to paties kamieno vandenvardžių pirmykštė reikšmė galėjusi būti 'išsiliejanti upė' (nuo šaknies liet- < *leit-)^[2]; istorikas T. Baranauskas mano, jog Lietava savo dabartiniu ar į jį pan. vardu galėjo būti pavadinta pagal gretimame Gegužinės−Perelozų dvare iki XVI a. gyvenusių leičių tautovardį. Tačiau akademiniame Lietuvių kalbos žodyne nėra paliudytas žodis „leičiai“, jo nemini ir Pranas Skardžius „Žodžių daryboje“ (1943 m.)

Anot kalbininko K. Kuzavinio 1964 m. iškeltos hipotezės, vandenvardis Lietava esą davė vardą hipotetinei Lietuvos (<*Lietavos) žemei, o per jos „tarpininkavimą“ − ir visai Lietuvai (Lietuvos vardo hidroniminės kilmės galimybę dar 1958 m. buvo aptaręs geografas S. Tarvydas); pastaruoju metu K. Kuzavinio hipotezė aštriai kritikuojama kai kurių lietuvių istorikų ir kt. humanitarų, atsižvelgiančių, be kita ko, ir į archeologų konstatuojamą faktą, kad nei tiesiogiai prie Lietavos, nei pelkėtame jos baseine nėra jokio piliakalnio, kurį galima būtų susieti su menamos „Lietavos žemės“ istorijos pradžia.

Taip pat skaitykite

• Jonavos Lietavos pagrindinė mokykla

Literatūra

• Baranauskas T., Prie Lietuvos vardo ištakų // „Voruta“, Nr. 4 (502), 2002-02-23.
• Kuzavinis K., Lietuvos vardo kilmė // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai. Kalbotyra, t. 10 (1964), p. 5−18, t. 17 (1967), p. 135−137.
• Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, V., I–IV t., 1988–1997.
• Tarvydas S., Lietuvos vietovardžiai, V., 1958.
• Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba, V., 1970.

Išnašos

1. Vykintas Vaitkevičius. Neris. 2007 metų ekspedicija. Ketvirta knyga. Vilnius: Mintis, 2014.
2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.