Juodasis gandras

Juodasis gandras (Ciconia nigra) – gandrinių paukščių (Ciconiiformes) būrio, gandrinių (Ciconiidae) šeimos paukščių rūšis.

Daugiau informacijos Ciconia nigra Apsauga: 2(V) – Pažeidžiama rūšis, Apsaugos būklė ...

Ciconia nigra
Apsauga: 2(V) – Pažeidžiama rūšis

Juodieji gandrai

Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Gandriniai paukščiai ( Ciconiiformes)
Šeima:	Gandriniai ( Ciconiidae)
Gentis:	Tikrieji gandrai ( Ciconia)
Rūšis:	Juodasis gandras ( Ciconia nigra)

Binomas

Ciconia nigra
Linnaeus, 1758

Sinonimai

Ardea nigra Linnaeus, 1758

Juodojo gandro paplitimo arealas:

perimvietės

migracijų regionai

žiemavietės

sėslūs

Juodųjų gandrų migracijų keliai:

Vakarų Europos populiacijos migracija

Rytų Europos populiacijos migracija

žiemavietės

Uždaryti

Juodųjų gandrų populiacijos arealas labai platus, užimantis beveik visos Eurazijos vidutinių platumų klimato juostos didesniąją dalį bei subtropikus.

Žiemoja dažniausiai labai toli nuo lizdaviečių - Europinių populiacijų žiemavietės yra Centrinėje ir Vakarų Afrikoje bei apie Nilo upės aukštupį ir vidurupį.

Azijinės (nedidelė Vidurinės Azijos dalis, Sibiras, vidurio Tolimieji Rytai) populiacijos žiemoti skrenda į Indijos subkontinento vidurio dalį piečiau Himalajų kalnų, pietinę Kiniją ir Indokinijos pusiasalio šiaurinę dalį.

Dalis jų populiacijų - Iberijos pusiasalio pietvakariuose, Balkanų pusiasalio nedidelėje pietryčių dalyje (nedidelėje piečiausios Bulgarijos dalyje) ir Afrikos žemyno pietrytinėje dalyje juodieji gandrai yra sėslūs - gyvena ištisus metus.

Manoma, kad 2014 metais šių paukščių populiaciją Lietuvoje sudarė maždaug 700 porų.^[2] Jie aptinkami beveik visoje Lietuvoje, bet gausiau Vidurio Lietuvoje. Gana didelė juodųjų gandrų dalis įsikuria Biržų, Šimonių, Žaliojoje giriose.

Juodieji gandrai Lietuvoje tik peri jauniklius, o beveik visą rudenį ir žiemą praleidžia toli į pietus nuo Lietuvos.

Rudeninė šių paukščių migracija prasideda rugpjūčio mėnesį, nors jų pamatyti galima iki rugsėjo pabaigos. Migruojantys juodieji gandrai skrenda tik dieną. Per vienos dienos maždaug 10 val. šviesios paros periodo laikotarpį jie įveikia vidutiniškai 100 – 250 km, daugiausiai – 500 km, bet rekordas yra užregistruotas juodąjąm gandrui skrendant virš Vidurinės Azijos – per šviesų laikotarpų nuskrido 675 km^[3].

Į Lietuvą šie paukščiai parskrenda kovo mėnesio pabaigoje – balandžio pirmojoje pusėje.

Juodasis gandras nesunkiai atpažįstamas iš dominuojančios juodos spalvos su balta apatine kūno dalimi, įskaitant papilvę.

Didelis paukštis. Už baltąjį gandrą apie 10 proc. mažesnis ir apie 10-20 proc. lengvesnis. Patinai vidutiniškai didesni už pateles. Kūnas 95-100 cm igio, ūgis 102 cm, išskleistų abiejų sparnugalių ilgis 145-155 cm, snapas ilgas, iki 19,5 cm ilgio, svoris apie 3 kg.

Kojos, kaklas ilgi. Galva, kaklas, pagurklis, viršutinė kūno pusė juodi, žalsvai rausvo metalinio blizgesio. Krūtinė, pilvas, pauodegys ir sparnų apačia balti. Snapas, kojos bei žiedas apie akis raudoni.

Lizdavietei renkasi miško gilumą. Mėgsta senus tamsius spygliuočių ir lapuočių mišrius miškus, pelkes, sunkiai prieinamas vietas. Lizdą krauna stambių, senų lapuočių medžių - ąžuolų, drebulių, juodalksnių viršūnėse, kartais net ant nusvirusios šakos. Lizdą suka iš smulkių šakelių, šapų, pagalių ir dar sutvirtina mėšlu. Kartais apsistoja kitų plėšriųjų paukščių, tokių kaip vištvanagių, erelių, suopių lizduose. Tame pačiame lizde peri daugelį metų.

Atskiri lizdai turi būti ne arčiau kaip per 6 km vienas nuo kito.

Susiporuoja visam gyvenimui. Deda 2-6, bet dažniausiai 3–4 balsvai pilkšvus kiaušinius, su žalsvu atspalviu. Peri pasikeisdami abu tėvai 32-38 dienų. Neseniai išsiritę jaunikliai būna pūkuoti ir šviesūs, geltonais snapais ir rausvomis kojytėmis. Augdami patamsėja, kojos bei snapas įgauna pilkšvą, žalsvai rusvą atspalvį. Jaunikliai lizde išbūna 60-71 dieną kol išmoksta skraidyti.

Tai labai atsargus ir žmogaus vengiantis paukštis. Balsas tylus, snapu kalena retai.

Dažniausiai maitinasi šalia gyvenamų vietų esančiuose vandens telkiniuose: natūraliuose upeliuose, ežerų pakrantėse, balose, vandens kanaluose, drėgnose pievose. Jų maistas – smulkios ir vidutinio dydžio žuvys, varlės, smulkūs ropliai, kurmiai, smulkūs graužikai, karkvabaliai, žiogai, sliekai, dėlės, vandens vabzdžiai bei kiti bestuburiai.

Lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Lenkijoje buvo nušautas sužieduotas juodasis gandras, kuriam buvo 18,7 metų^[4].

Lietuvoje reta rūšis, nuo 1976 metų įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, taip pat juos saugo priimtos Berno ir Bonos konvencijos.

Dėl senų miškų ir tinkamų perėjimui senų medžių kirtimo - mažėja jų gyvenamasis arealas ir kelia grėsmę juodojo gandro populiacijai. Dalis jauniklių žūva lizduose, taip pat žūva dalis suaugusių paukščių.

Norint išsaugoti šiuos unikalius sparnuočius, svarbu saugoti jų lizdavietes, reguliuoti miško ūkio veiklą, užtikrinti, kad gyvūnai nebūtų trikdomi, išvaikomi iš jau egzistuojančių savo perėjimo vietų. Draudžiama šiuos paukščius medžioti ar kitaip naikinti.