Leiboristų partija

Didžiosios Britanijos darbininkų partija (angl. Labour party (LP), Leiboristų partija) – Jungtinės Karalystės didžiausia politinė partija.

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Leiboristų partija Labour Party
Lyderis	Keir Starmer
Įkurta	1900 m. vasario 27 d. (1900-02-27)
Būstinė	Londonas
Narių skaičius	366 604 (2024)[1]
Politinė ideologija	Socialdemokratija[2][3] Demokratinis socializmas
Politinė pozicija	Centro kairė
Europos narystė	Europos socialistų partija
Tarptautinė narystė	Socialistų Internacionalas
Spalvos	Raudona
Bendruomenių Rūmai	412 / 650
Lordų Rūmai	172 / 783
Škotijos parlamentas	22 / 129
Svetainė
www.labour.org.uk

Įkurta 1900 m. vasario 7 d. kaip profsąjungų politinė partija. Iniciatoriai buvo pirmasis į parlamentą 1892 m. išrinktas socialistas Keiras Hardis, 1893 m. įkūręs Nepriklausomą darbo partiją, Fabijaus draugija ir Socialdemokratinė federacija, tapusios naujosios partijos kolektyviniais nariais. Iš pradžių vadinosi Darbininkų atstovavimo komitetas, nuo 1906 m. – Darbininkų (leiboristų) partija.

Pirmosios kovos

Jau 1901 m. partija priskaičiavo per milijoną narių, nes partijos nariu galėjo būti tik profsąjungietis. 1906 m. rinkimuose į Bendruomenių rūmus gavo 54 vietas. 1916 m. Džordžas Bernsas ir Arturas Hendersonas dalyvavo Vyriausybėje.

1918 m. priimti pirmieji organizaciniai dokumentai – įstatai ir programa „Leiboristai ir naujoji socialinė tvarka“, numačiusi pramonės ir žemės ūkio nacionalizavimą, progresinius mokesčius, teisingą paskirstymą.

1924 ir 1929–1931 m. LP lyderis R. Makdonaldas suformavo vienpartinius kabinetus, tačiau nesugebėjo įgyvendinti savo socialinių ekonominių įsipareigojimų.

1928 m. programoje „Leiboristai ir tauta“ dešinesnė partijos dalis su F. Snuodenu priekyje sugebėjo įtvirtinti darbo ir kapitalo bendradarbiavimo principą, tačiau 1931 m., reikalaudami, kad tuometinė LP vyriausybė vykdytų griežtesnę politiką prieš dirbančiuosius, paliko partiją ir įkūrė Nacionalleiboristų partiją, jos vienu lyderių tapęs R. Makdonaldas vėl tapo koalicinės vyriausybės vadovu. 1932 m. iš LP išėjo Nepriklausomoji darbininkų partija.

Didžioji sėkmė

1945 m. rinkimuose leiboristai gavo 47,8 % balsų ir absoliučią daugumą parlamente. Buvo sudaryta vienpartinė K. Etlio vyriausybė, o rudenį priimta nauja programa „Veidu į ateitį“, kurioje numatyta Britanijoje sukurti socialistinę visuomenę ir žymiai pagerinti gyvenimo lygį. Buvo nacionalizuota anglies, dujų, elektros, metalurgijos pramonė, geležinkeliai, avialinijos, bankas. Iš viso valstybė perėmė penktadalį gamybinės galios. Buvo įkurtas Nacionalinis draudimo fondas, į kurį trečdalį lėšų mokėjo dirbantieji, o du trečdalius valstybė ir darbdaviai.

1948 m. sukurta nacionalinė sveikatos apsaugos sistema, valstybė perėmė visas ligonines ir įvedė nemokamą gydymą. 1951 m. buvo panaikintas karo metais įvestas streikų draudimas, įvestas trečiųjų teismas darbo konfliktams spręsti. Valdant leiboristams, Britanija įstojo į NATO, dalyvavo kuriant Bendrąją rinką.

1951–1963 m. leiboristai buvo opozicijoje, nors gaudavo 43–48 % balsų. 1958 m. LP inicijavo branduolinių bandymų nutraukimą. 1964–1970 m. H. Vilsonas vėl sudarė vienpartinę vyriausybę – LP 1964 m. gavo 44,1, 1966 m. – 47,9 % balsų. Buvo modernizuota socialinio aprūpinimo sistema, padidintos pensijos, pagerintas medicininis aptarnavimas, nustatyta maksimali butų nuomos kaina, pagerintos mokytojų darbo sąlygos. 1969 m. nuo 21 iki 18 m. sumažintas rinkimų amžiaus cenzas. Įkurta pramonės reorganizavimo korporacija rūpinosi ekonomikos pagyvinimu. Tačiau 1966 m. buvo užšaldytas atlyginimų augimas, 1967 m. teko devalvuoti svarą, buvo priimta eilė antiprofsąjunginių priemonių, todėl prasidėjo trintis partijoje.

Sėkmės ir nesėkmės

1970 m. LP gavo tik 43 % balsų ir prarado 76 vietas parlamente. Tai sustiprino partijoje kairiąsias pozicijas. 1971–1972 m. Kairiųjų radikalų populistų lyderis Tonis Benas buvo net Leiboristų partijos pirmininkas.

1973 m. „Leiboristų programą Didžiajai Britanijai“ galima vadinti radikaliausiu dokumentu partijos istorijoje. Buvo numatyti papildomi mokesčiai turtingiausiems ir parama neturtingiems, plati butų statybos programa, valstybinė visos pramonės kontrolė. Tai leido LP 1974 m. dviejuose rinkimuose gauti 37,1 ir 39,2 % balsų ir sudaryti 1974–1976 m. H. Vilsono, 1976–1979 m. D. Kallageno vyriausybes.

Tačiau šis laikotarpis sutapo su ekonomikos krize, todėl, reikalaujant Tarptautiniam valiutos fondui, teko atsisakyti daugelio programų, nebuvo efektyvus bandymas apriboti monopolijas, apmokestinti turtinguosius. 1979 m. gavusi tik 36,9 % balsų, LP iki 1997 m. turėjo likti opozicijoje.

1980 m. buvo panaikinta kolektyvinė narystė, įvesti partijos lyderio rinkimai, pakeista parlamentinė frakcija. Tai nepatiko dešiniesiems D. Ovenui, Š. Viljamsui, R. Dženkinsonui, kurie 1981 m. įkūrė Didžiosios Britanijos socialdemokratų partiją, o 1989 m. susijungę su liberalais, sudarė Socialliberalų demokratų partiją. Tai iš LP atėmė apie dešimtadalį rinkėjų 1983 ir 1987 m. rinkimuose. Pastaruosiuose LP gavo 30,9 % balsų ir 229 vietas Bendruomenių rūmuose.

1988 m. LP turėjo 266 000 individualių ir 5,2 mln. kolektyvinių narių.

Naujoji kryptis

Partijos lyderiu tapus N. Kinnokui buvo atsisakyta valstybinio sektoriaus plėtros, suderinti santykiai su profsąjungomis. Dar geresni santykiai su rinkėjais užsimezgė, 1993 m. partijos lyderiu tapus Dž. Smitui. Tiesa, partijos suvažiavime, balsuojant už jo pasiūlytą principą „vienas narys, vienas balsas“, kuriuo buvo suvaržytos profsąjungų teisės renkant partijos lyderius, tik susilaikius kai kurioms profsąjungoms, jam pavyko surinkti būtinus 47,5 % balsų, 3 % daugiau, negu tradicionalistai.

Dž. Smito populiarumas beveik garantavo partijos pergalę rinkimuose, tačiau jis netrukus mirė, o jo pradėtus darbus tęsė populiarus jaunas politikas Tonis Bleiras, iškėlęs lozungą „New Labour, New Life for Britain“ ir 1997 m. atvedęs LP į pergalę. Tuose rinkimuose leiboristų sąraše į parlamentą buvo išrinkta 101 moteris.

2001 m. T. Blairas pakartojo pergalę – LP gavo 167 vietų persvarą parlamente. 2002 m. britų socialdemokratai pasiūlė idėją sukurti E-partiją, t. y. palengvinti ir suvisuotinti visus balsavimus, sprendžiant partijos reikalus ir jos įgyvendinamus projektus.

Struktūra

Organizuota pagal parlamento rinkimų apygardas – jų 635.

Aukščiausias organas kasmetinė konferencija, kurioje renkama dalis Nacionalinio vykdomojo komiteto-25 nariai, kiti atstovauja jaunimo ir kitokioms organizacijoms.

Partijos lyderį iki 1993 m. rinko rinkikų kolegija, sudaroma iš vietinių partinių organizacijų, profsąjungų, parlamento frakcijos atstovų. Kandidatus į Didžiosios Britanijos parlamentą ir kraštų parlamentus renka pačios vietinės organizacijos.

Nuolat sudaromas „šešėlinis kabinetas“, taip pat ir savivaldybėse, kuriose LP yra opozicijoje.

LP priklauso savaitraštis „Labour Weekly“, mėnraštis „New Socialist“. Be to, partija naudojasi profsąjungų spauda.

Socialistų Internacionalo narė nuo 1951 m.

DBLP lyderiai

• 1906–1908 m. – Keir Hardie
• 1908–1910 m. – Arthur Henderson
• 1910–1911 m. – George Nicoll Barnes
• 1911–1914 m. – Ramsay MacDonald
• 1914–1917 m. – Arthur Henderson
• 1917–1921 m. – William Adamson
• 1921–1922 m. – John Robert Clynes
• 1922–1931 m. – Ramsay MacDonald
• 1931–1932 m. – Arthur Henderson
• 1932–1935 m. – George Lansbury
• 1935–1955 m. – Clement Attlee
• 1955–1963 m. – Hugh Gaitskell
• 1963–1976 m. – Harold Wilson
• 1976–1980 m. – James Callaghan
• 1980–1983 m. – Michael Foot
• 1983–1992 m. – Neil Kinnock (1986–1993 m. vienas iš SI vicepirmininkų)
• 1992–1994 m. – John Smith
• 1994 m. – Margaret Beckett
• 1994–2007 m. – Tony Blair
• 2007–2010 m. – Gordon Brown
• 2010 m. – Harriet Harman
• 2010–2015 m. – Ed Miliband
• 2015 m. – Harriet Harman
• 2015–2020 m. – Jeremy Corbyn
• nuo 2020 m. – Keir Starmer

Išnašos

1. Helm, Toby (30 March 2024). „Labour membership falls by 23,000 over Gaza and green policies“. The Guardian. Nuoroda tikrinta 30 March 2024.
2. Worley, Matthew (2009). The Foundation of the British Labour Party: Identities, Cultures, and Perspectives,1900–39. Farnham: Ashgate Publishing. ISBN 978-0-7546-6731-5 – via Google Books.
3. Nordsieck, Wolfram (2019). „United Kingdom“. Parties and Elections in Europe. Suarchyvuota iš originalo 11 October 2012. Nuoroda tikrinta 21 January 2020.

Nuorodos

• Oficiali svetainė