Lietuvoje kurortais laikomos gyvenamosios vietovės, turinčios gamtos gydomųjų veiksnių (mineralinis vanduo, gydomasis purvas, sveikatai palankus klimatas, rekreaciniai želdiniai ir vandens telkiniai) ir specialią infrastruktūrą, sudarančią sąlygas naudoti šiuos veiksnius gydymui, profilaktikai ir poilsiui. Dabar veikia 4 kurortai:

Skiriamos ir kurortinės teritorijos (keliami panašūs reikalavimai kaip ir kurortams, tik jose gali nebūti specialios infrastruktūros, skirtos gydymo reikmėms):^[2]^[3]

Anykščiai (nuo 2007 m. liepos 19 d.)
Ignalina (nuo 2007 m. liepos 4 d.)
Palūšė, Ignalinos raj. (nuo 2007 m. liepos 4 d.)
Strigailiškis, Ignalinos raj. (nuo 2007 m. liepos 4.d.)
Zarasai (nuo 2008 m. rugsėjo 18 d.)
Trakai (nuo 2008 m. spalio 4 d.)
Kačerginė, Kauno raj.
Kulautuva, Kauno raj.
Zapyškis (dalis), Kauno raj.

Istorija

1933 m. Lietuvoje buvo 11 kurortinių vietovių: Palanga, Birštonas, Likėnai, Zarasai, Aukštoji Panemunė, Kačerginė, Kulautuva, Lampėdžiai, Berčiūnai, Anykščiai. 1940 m. sąrašas papildytas – įtraukti Alytus, Bubiai, Juodšiliai, Paneriai, Pasvalys, Švenčionėliai, Šventoji, Trakai, Varėna II. Po II pasaulinio karo Birštonas, Druskininkai, Likėnai ir Palanga tapo TSRS sąjunginės reikšmės kurortais. 1990 m. neliko oficialaus kurorto statuso. 2001 m. administracinių vienetų įstatyme kurortais vadinami Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga. 2002 m. spalio 29 d. Seimo nutarimu patvirtintos poilsinės teritorijos, kuriose galima plėtoti sanatorinį gydymą – Anykščiai, Aukštadvaris, Likėnai, Salantai, Smalininkai, Zarasai, Ignalina, Molėtai, Trakai, Varniai ir kt. 2007 m. liepą patvirtintos kurortinės teritorijos.^[4]

Lietuva

Istorija

Šaltiniai