From Wikipedia, the free encyclopedia
Korėjiečiai – Rytų Azijos tauta, daugiausiai gyvenanti Šiaurės ir Pietų Korėjoje bei kalbanti korėjiečių kalba. Pasaulyje save prie korėjiečių priskiria apie 79 mln. žmonių.
| Korėjiečiai | |
|---|---|
 Korėjietės tradiciniais rūbais | |
| Gyventojų skaičius | apie 79 milijonai |
| Populiacija šalyse |  Pietų Korėja: 50 000 000 (2010 m.)[1]
|
| Kalba (-os) | korėjiečių kalbą vartoja 78 mln.[4] |
| Religijos | budizmas, krikščionybė, cheondoizmas, konfucianizmas[5]</ref>[2] |
| Giminingos etninės grupės | Altajaus tautos? |
Pietų Korėjoje korėjiečius vadina Han-gug-in (kor. 한국인) (neoficialiai Han-guk saram (kor. 한국 사람)), o išeivius – han-gug-in (kor. 한국인). Šiaurės Korėjoje korėjiečiai vadinami Chosŏn-in (kor. 조선인) arba Chosŏn saram (kor. 조선 사람).
Manoma, kad korėjiečiai kilo iš Altajaus[6][7] ar proaltajaus[8] kalbas vartojančių genčių, kurios į Korėją atsikėlė iš Centrinio Sibiro pietinės dalies[9]. Šie duomenys sutampa ir su palyginamaisiais genetiniais tyrimais, kurie teigia, jog korėjiečiai yra itin artimi Centrinės Azijos mongolams bei turi daug panašumų su japonais.[10]
Archeologiniai kasinėjimai rodo, jog Korėjos pusiasalio teritorijoje žmonės gyveno jau paleolito laikotarpiu, nuo maždaug 500 000 m. pr. m. e. Pirmieji ženklai apie išskirtinę korėjiečių kultūrą atrandami pradedant 6000 m. pr. m. e. – to meto keramikos dirbiniai nors ir yra panašūs į randamus aplinkiniuose regionuose (Japonijoje bei Kinijoje), tačiau turi daug vietinio savitumo.
Iki 2000 m. pr. m. e. vietiniai gyventojai daugiausiai vertėsi medžiokle, žvejyba ir rankiojimu, o vėliau vis labiau perėjo prie žemdirbystės. Pagrindiniu maistiniu augalu iš pradžių buvo soros, vėliau, apie 1000 m. pr. m. e., jas beveik visiškai pakeičia ryžiai. Taip pat auginamos kiaulės ir jaučiai, tačiau žvejyba išlieka stipri. Apie 800–700 m. pr. m. e. regione gana greitai išpopuliarėja bronziniai įrankiai, o 300 m. pr. m. e. – geležiniai. Manoma, jog šie dirbiniai ir gamybos technologija atkeliavo iš Kinijos, kas įrodo nemažą jos įtaką regiono vystymuisi. Tuo pačiu aptinkama įrodymų, jog bendrauta ir su Mandžiūrijos bei šiaurinės Kiūšiū gyventojais, kurie įtakojo megalitų statybą.
Iki maždaug 1000 m. pr. m. e. korėjiečių protėviai gyveno nedidelėmis bendruomenėmis. Vėliau pradedamos formuoti pirmosios politinės sąjungos. Nors kai kuriose Korėjos istorijos versijose teigiama, jog pirmoji valstybė buvo įkurta 2333 m. pr. m. e., kiti įrodymai teigia, jog tai įvyko daug vėliau – 109 m. pr. m. e. Nuo tada iki šių dienų korėjiečiai beveik visą laiką išlaikė savo valstybingumą, tačiau patyrė nemažą Kinijos ir Japonijos įtaką.[11]
Šiuo metu korėjiečių tauta yra padalinta tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos valstybių.
Didžioji dauguma korėjiečių kalba korėjietiškai. Ši kalba laikoma izoliuota, tačiau kartais priskiriama ir prie Altajaus kalbų grupės. Kaip raštas daugiausiai naudojama hangul (kor. 한글) abėcėlė. Kartais pasitelkiami ir kiniški rašmenys, ypač Pietų Korėjoje.
Priklausomai nuo istorinio laikotarpio, korėjiečių tarpe buvo arba yra paplitusios šios religijos: šamanizmas, konfucianizmas, budizmas, daoizmas, čeondoizmas, krikščionybė ir islamas. Pagal 2005 metų duomenis, 46 % Pietų Korėjos gyventojų teigė neišpažįstantys jokios religijos, 29,2 % save priskyrė prie krikščionių (iš kurių 18,3 % buvo protestantai ir 10,9 % – katalikai), o 22,8 % – prie budistų.[12] Nėra tiksliai žinoma, kokia tikinčiųjų padėtis Šiaurės Korėjoje. Manoma, jog valdžia palaiko nedideles tam tikrų religijų bendruomenes, kad sudarytų tikėjimo laisvės įspūdį, tačiau oficialiai diegiama savita mitologija ir asmenybės kultas.[13]
Ilga Korėjos istorija suformavo išskirtinę kultūrą, kurioje galima atrasti nemažai Kinijos, Japonijos, o pastaruoju metu ir Vakarų kultūros įtakų. Nors politinis Šiaurės ir Pietų Korėjos atsiskyrimas lėmė atskirą šalių kultūrinį vystymąsi, tradicinė kultūra išlieka bendra. Šiuolaikinė XXI a. Pietų Korėjos kultūra vadinama hallyu (kor. 한류) terminu.
Tradicinę korėjiečių muziką galima suskirstyti į dvi pagrindines kryptis: liaudies ir aukštuomenės. Pirmajai kategorijai priklauso tokie stiliai kaip pansori (kor. 판소리) (vokalisto ir būgnininko duetas), pungmul (kor. 풍물) (dideli atlikėjų ansambliai) ir sanjo (kor. 산조) (instrumentinė muzika), kurie buvo populiarūs tarp paprastų žmonių. Aukštuomenės tarpe vyravo aak (kor. 아악), dangak (kor. 당악) ir hyangak (kor. 향악) žanrai. Pirmi du šiuo metu yra atliekami gana retai, išlikę vos keli jiems priklausančių kūrinių pavyzdžiai. Korėjiečiai taip pat turi nemažą tradicinių styginių, pučiamųjų ir mušamųjų muzikos instrumentų įvairovę.[14]
Tradiciniai korėjietiški rūbai Pietų Korėjoje vadinami hanbok (kor. 한복), o Šiaurės Korėjoje – choson ot (kor. 조선옷). Tai iš esmės yra supaprastinta formali viduriniosios klasės apranga iš vėlesniojo Čioson laikotarpio. Joje išlaikyti kai kurie senieji aprangos bruožai: viršutiniai rūbai su atviru surišamu priekiu, nenaudojamos sagos, mažai papuošimų. Rūbai gana laisvi, gerai apsaugantys tiek nuo karščio, tiek ir nuo šalčio. Iki XIV a. audiniai buvo daromi iš kanapių, linų pluošto arba šilko. Vėliau išpopuliarėja medvilnė. Kailis ar plunksnos buvo naudojamos retai.
Tipinį moters kostiumą sudaro plonos kelnės (baji, kor. 바지), vieneri ar dveji sijonai (chima, kor. 치마), trumpas švarkas (jeogori, kor. 저고리), trumpos kojinės (boson, kor. 버선) ir įsispiriami batai (sin, kor. 신). Taip pat gali būti vilkimas ilgas apsiaustas (turumagi, kor. 두루마기). Vyrų apranga skiriasi tik sijono nebuvimu ir platesnėmis kelnėmis, kurios prilaikomos medžiaginiu diržu. Vyriškas švarkas paprastai būna ilgesnis nei moteriškas.
Šventiniai rūbai būna spalvingesni ir puošnesni. Vestuviniai bei gedulo rūbai yra labai paveikti Kinijos tradicijų ir konfucionizmo.
Šiuo metu korėjiečiai daugiausiai dėvi vakarietiško stiliaus rūbus, tačiau tradiciniai kostiumai išlieka populiarūs per šventes ar kitas ypatingas progas.[15]
Ankstyvuoju laikotarpiu pagrindinis maistas buvo gaminamas daugiausiai iš laukinių augalų ir grybų, rečiau iš žuvies ir medžiojamų gyvūnų mėsos. Dalis šiandieninėje virtuvėje populiarių augalų, kaip kad ryžiai, sezamai, česnakai, svogūnai, imbieras, žirniai, kviečiai ir kt. atkeliavo iš kitų šalių. Tuo tarpu soros, grikiai, sojos pupelės ir kai kurie vaisiai, manoma, yra vietiniai. Iš mėsos valgoma vištiena, kiauliena, jautiena, rečiau aviena, ožkiena ir šuniena. Populiarūs jūros dumbliai. Maisto paruošime tradiciškai plačiausiai naudojamas troškinimas, virimas, džiovinimas ir fermentavimas. Kepimas krosnyse tapo populiarus tik vėliau. Iki XX a. nebuvo vartojami pieno produktai.
Tradiciniai korėjietiški pietūs susideda iš dubenėlio virtų grūdų (bap, kor. 밥), sriubos ir kelių mažų porcijų skirtingų daržovių ar mėsos patiekalų (banchan, kor. 반찬), tarp kurių paprastai visada būna marinuotų daržovių (kimchi, kor. 김치). Naudojami įvairūs padažai. Taip pat egzistuoja taip vadinami yori (kor. 요리) – patiekalai, kurie valgomi kaip atskiras valgis. Populiariausi yra gimbab (kor. 김밥) – daržovės, mėsa ir ryžiai įvynioti į jūros dumblius; bulgogi (kor. 불고기) – kepta mėsa; bibimbab (kor. 비빔밥) – daržovių ir mėsos troškinys; ir kt. Saldūs valgiai gaminami naudojant ryžius, vaisius ir medų.
Korėjoje stiprios vegetariško maisto tradicijos, kurias lemia budizmo populiarumas.
Šiuo metu korėjiečių mitybos įpročiai patiria stiprią kitų šalių įtaką, tačiau tradicinė virtuvė išlieka gana populiari.[16]
Korėjietiška architektūra turi daug kitoms Rytų Azijos šalims būdingų bruožų: pagrindinės statybinės medžiagos yra mediena ir akmuo; stogas dengiamas molio čerpėmis; vidinės pertvaros daromos iš plonų popierinių sienų; naudojamos stumdomos durys; svarbūs pastatai pakeliami virš žemės ir apsupami gynybine siena; bei kt.
Naujoji korėjietiška architektūra naudoja tiek tradicines formas bei stilius, tiek vakarietiškus, tiek abiejų mišinį.[17]
Šiuo metu apie 7 mln. korėjiečių gyvena už Šiaurės ir Pietų Korėjos ribų. Penkios šalys su didžiausia korėjiečių diaspora yra Kinija (2,3 mln.), JAV (2,1 mln.), Japonija (0,9 mln.), Kanada (0,2 mln.) ir Rusija (0,2 mln.).
Žymesni emigraciniai procesai Korėjoje prasidėjo XIX a. paskutiniais dešimtmečiais ir ypač įsibėgėjo pirmojoje XX a. pusėje. Iš pradžių gyventojų judėjimas vyko trimis pagrindinėmis kryptimis: į Kiniją, Rusiją ir Japoniją. Emigracija į Kiniją koncentravosi pasienyje esančiose prefektūrose, iš kurių populiariausia buvo Janbianas. 1931 m. ten gyveno apie 900 000 korėjiečių, o po dešimtmečio, gyventojų persikėlimą skatinant Japonijai, jau beveik 2 mln. Rusijos atveju taip pat buvo keliamasi į pasienio teritorijas ir XX a. pradžioje jose gyveno virš 200 000 korėjiečių. 1937 m. sovietinės valdžios pavedimu buvo įvykdytos masinės korėjiečių deportacijos į Centrinę Aziją, daugiausiai į Kazachstaną ir Uzbekistaną, kas paaiškina gana didelių korėjiečių bendruomenių egzistavimą šiose šalyse. Emigracija į Japoniją prasidėjo kiek vėliau nei į Kiniją ar Rusiją bei pasižymėjo tuo, jog buvo iš dalies vykdoma prievarta: po 1910 m. okupacijos korėjiečiai būdavo perkeliami į Japoniją kaip pigi darbo jėga. Tokį likimą patyrė virš 1 mln. žmonių. Po Antrojo pasaulinio karo dalis jų grįžo atgal, tačiau lig šiol Japonijoje yra išlikusi žymi korėjiečių bendruomenė.
Didelę diasporą turinčios JAV ir Kanada populiariu migracijų tašku tapo tik po 1965 metų, tačiau dėl sparčių persikėlimo tempų šiuo metu šiose šalyse gyvena itin didelis korėjiečių skaičius.[18][19]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
