Kogalymas
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Kogalymas (rus. Когалым) – miestas Rusijoje, Tiumenės srityje, Chantų Mansijos nacionalinėje apygardoje, Surguto rajone. Miestas užima 20,5 km² teritoriją, išsidėstęs tarp Ingujaguno ir Kirilvysjaguno upių, šalia geležinkelio linijos Surgutas-Naujasis Urengojus. Apylinkėms būdingos užpelkėjusios teritorijos, daugybė upelių, nedidelių ežerų. Iš to kilęs miesto pavadinimas – chantų kalba jis reiškia „pelkė“, „kemsynas“. Klimatas žemyninis su ilga žiema, besitęsiančia apie 7 mėn.
Kogalymas Когалым | |
---|---|
Kogalymo centras | |
Laiko juosta: (UTC+5) ------ vasaros: (UTC+6) | |
Valstybė | Rusija |
Apygarda | Chantų Mansija |
Įkūrimo data | 1975 m. (miesto teises įgijo 1985 m.) |
Gyventojų | 59 422 |
Vikiteka | Kogalymas |
Mieste gyvena 59422 žmonės (2010). Čia rusai sudaro apie 57%, ukrainiečiai – 17%, totoriai – 8% gyventojų.
Pirmuosius statinius Kogalymo apylinkėse 1975 m. pastatė geležinkelio tiesėjai. Kelias turėjo pasiekti neseniai išžvalgytas ir atrastas Vakarų Sibiro naftos versloves. Statybininkų gyvenvietė (поселок) sparčiai plėtėsi:
Pagrindinė pramonės šaka – naftos ir dujų gavyba ir transportavimas. Per metus miesto įmonės išgauna virš 30 mln. tonų naftos. Didžiausia įmonė – bendrovė „LUKOIL-Zapadnaja Sibir“ (ЛУКОЙЛ-Западная Сибирь). Ne vienas įtakingas rusų magnatas verslą pradėjo būtent Kogalyme, tarp jų – Vagitas Alekperovas (Вагит Алекперов), LUKoilo tarptautinio naftos koncerno prezidentas, čia dirbęs apie 17 metų iki 1999 m. Buvęs miesto vadovas Sergejus Sobianinas (Сергей Собянин) yra tapęs Maskvos meru.
Kogalymą kerta automobilių, geležinkelio bei oro trasos (KOLAVIA bendrovė), jungiančios jį su „didžiąja žeme“. Mieste atidaryti kelių Sibiro universitetų filialai.
Prie perspektyvaus ekonominio rajono įsisavinimo prisidėjo visa Tarybų Sąjunga. Kapitalinė statyba Kogalyme pradėta vykdyti 1980 m.[1] Pirmieji tais metais čia buvo Pabaltijo statybininkai iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos.[2] Mieste akivaizdūs jų buvimo ženklai: objektų pavadinimai (gatvės Pribaltijskaja, Tallinskaja, Vilniusskaja, kinoteatras Jantar), tokios pat architektūros namai kaip ir Kaune ar Rygoje, Taline. Išlikę darbininkų bendrabučiai (vadinamieji alytnamiai), poilsio ir gamybiniai objektai, tuomet laikyti pavyzdiniais šiame naftininkų krašte.
Lietuviai įkūrė dvi statybines įmones, kurios ypač aktyviai dirbo iki Nepriklausomybės atgavimo. Kauniečiai [3] [4] dirbo Statybos valdyboje SU-6 „Kausta“ (СУ-6, vadovas Anatolijus Kurilovas, vėliau netgi tapęs Kogalymo miesto garbės piliečiu [5]), o vilniečiai [6] [7] – Kelių statybos valdyboje KSV-12 (ДСУ-12, vadovas Antanas Jankauskas). Respublikinė spauda keliolika metų mirgėjo pranešimais iš šio atšiauraus krašto. Visuomenės susidomėjimą kėlė čia mokami gerokai didesni atlyginimai ir socialinės garantijos, reguliarūs pamaininių darbinininkų brigadų („vachtų“) skrydžiai iš Lietuvos ir atgal. Vien kelininkų įmonėje dirbo virš 1000 darbuotojų. Socialiniame tinkle „Odnoklassniki“ sukurta buvusių darbuotojų grupė.[8]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.