Lietuvos karininkų ramovė
From Wikipedia, the free encyclopedia
54°53′48″ š. pl. 23°55′01″ r. ilg.
Lietuvos karininkų ramovė (anksčiau – Kauno įgulos karininkų ramovė, Kauno karininkų ramovė) – Lietuvos kariuomenės kultūrinė organizacija. Įsikūrusi viename iš vertingiausių Kauno modernizmo architektūros pastatų. Projekto architektai: Stasys Kudokas, Jonas Kova-Kovalskis, inž. Kazys Kriščiukaitis.[1]
Istorija
1919 m. liepos 23 d. buvo įsteigtas Kauno įgulos karių klubas. 1922 m. lapkričio 19 d. generolo Vlado Nagevičiaus-Nagiaus iniciatyva Kauno įgulos karininkai įsteigė karininkų korporacijos klubą. 1924 m. balandžio 30 d. prof. Jono Jablonskio siūlymu ir krašto apsaugos ministro įsakymu, klubas pavadintas Lietuvos karininkų ramove. Šis pavadinimas kildinamas iš senovės baltų genčių šventovės romuvos pavadinimo.
Lietuvos karininkų ramovės tikslas buvo suburti karininkus, karo gydytojus, karo kapelionus į vieną šeimą, stiprinti jų karinę ir tautinę dvasią, puoselėti pagarbą karo ir bendram mokslui, švietimui, sportui, kitai visuomeninei veiklai. Ramovei vadovaudavo visuotiniame karininkų atstovų suvažiavime vieneriems metams išrinkta 15 narių seniūnų taryba. Jos pirmininkas buvo pavaldus krašto apsaugos ministrui, kuris skirdavo ir Ramovės administratorių-šeimininką. Ramovės seniūnų tarybos pirmininku buvo gen. Vladas Nagevičius-Nagius, gen. Kazys Skučas, div. gen. Vincas Vitkauskas ir brig. gen. Antanas Gustaitis.
1940 m. gruodžio 31 d. Ramovės rūmus perdavus sovietų 11-ajai armijai, pasibaigė pirmasis Lietuvos karininkų ramovės veiklos laikotarpis. 1941 m. birželį Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą, Ramovę ir jos turtą vėl perėmė Lietuvos karininkai. Prisidengus Lietuvos blaivinimo sąjungos vardu ramovės kultūrinė veikla tęsėsi iki 1944 m. gegužės. Nuo 1944 m. pabaigos Ramovės rūmuose veikė sovietų fronto ligoninė. Po karo Ramovės rūmuose įkurti sovietų okupacinės armijos Kauno įgulos karininkų namai - vieni prabangiausių Tarybų Sąjungoje.
Prasidėjus atgimimui, 1988 m. lapkričio 23 d. įkurta Lietuvos karininkų ramovės atgavimo iniciatyvinė grupė. 1991 m. Ramovės rūmuose įsikūrė šauliai, jaunalietuviai ir kitų organizacijų nariai, visuomenės atstovai. Tačiau tik 1992 m. birželio 18 d., po ilgų derybų su įgulos atstovais, dalyvaujant Krašto apsaugos departamento pareigūnams, Ramovės rūmai buvo perimti iš Pabaltijo karinės apygardos.
Ramovės rūmuose Lietuvos kariuomenės vadas rengia iškilmingus priėmimus, vyksta Krašto apsaugos sistemos renginiai, įvairūs minėjimai, tarptautinės karo medikų, karo teisininkų konferencijos, kariuomenės šachmatų turnyrai, Lietuvos kariuomenės dalinių, tarnybų ir visuomeninių organizacijų renginiai.[2]
Rūmai
1937 m. balandžio 23 d. įvyko iškilmingas Lietuvos karininkų ramovės reprezentacinių rūmų atidarymas. Ramovės rūmai buvo sukurti moderniai interpretuojant renesanso architektūros tradicijas. Patriotines aspiracijas įkūnijo monumentalioji, taikomoji ir dekoratyvinė dailė. Pagrindinis fasadas papuoštas „Trijų milžinų” granito skulptūra. Ši didinga senovės lietuvių karžygių skulptūra tapo Ramovės simboliu. Skulptūrą ir Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų herbus virš centrinio portalo sukūrė skulptorius Bronius Pundzius.
Pirmame rūmų aukšte buvo įkurta Ramovės administracija, restoranas „Trys milžinai“, antrasis aukštas – reprezentacinis. Virš restorano buvo įrengta Didžioji salė su atviromis galerijomis-ložėmis. Kitoje pusėje anfilados principu išdėstyti: Prezidento kambarys (įrengtas kaip lietuviška svetainė), Mažoji salė ir Vytauto seklyčia (gotikinio stiliaus menė). Prezidento kambariui skirtas ypatingas dėmesys. Interjero projektą sukūrė Stasys Kudokas, baldus suprojektavo dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Mažosios salės sienos papuoštos Petro Kalpoko tapytais Lietuvos kunigaikščių portretais. Trečiame aukšte – Karininkų klubas, kuriam priklausė valgykla, skaitykla, biliardo, kortų ir šachmatų kambariai. Čia savo menę turėjo ir 1925 m. gen. V. Nagiaus-Nagevičiaus iniciatyva įkurta Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija. Ketvirtame aukšte įrengtas viešbutis. Rūsyje – šaudykla, sporto salė.[3]
Restauracija
1999 m. nuo „Trijų milžinų“ restorano pirmame ir 2000 m. Didžiosios salės antrame aukšte pradėta Karininkų ramovės restauracija. Restauracijos projektą parengė architektė Regina Tumpienė. Vėliau projektavimo darbus perėmė Kęstutis Bubnaitis. Dėl paveldo dalykų konsultuoja inžinierius Kęstutis Linkus.
Didžioji salė buvo tvarkoma taikant restauravimo-atkūrimo metodą. Didžiojoje salėje restauruotos dirbtinio marmuro sienos ir puskolonės – nuvalytos uždažytos vietos. Atnaujintas salės lubose esančiame dekoruotame kesonų apvade su rozetėmis įrengtas trijų spalvų apšvietimas. Pagal išlikusius interjero elementus atkurti stilingi tulpių motyvo langų ir radiatorių metaliniai rėmai-grotelės ir palangės. Restauruoti salės balkonus puošiantys išlikę keturi skulptoriaus B. Pundziaus bareljefai, kuriuose pavaizduoti ginklai, iliustruojantys kariuomenės rūšis. Vienas neišlikęs bareljefas remiantis istoriniais duomenimis pagamintas iš naujo (skulpt. Juozas Šlivinskas).
Pirmame Karininkų ramovės aukšte buvo atkurtos pirminės holų ir rūbinių erdvės, išgriautos pristatytos pertvaros, išdažytos sienos ir lubos, restauruoti laiptai ir mozaikinio betono („teraco“) plytelių grindys. Vėliau restauruota mažoji salė, Prezidento kambarys ir Vytauto seklyčia antrame aukšte. Mažojoje salėje restauruotas visas interjeras, trūko tik P. Kalpoko tapytų kunigaikščių portretų. Manyta, kad šie paveikslai prarasti, tačiau perdavus Karo muziejų Krašto apsaugos ministerijos žinion imta dairytis į muziejaus fonduose saugomus paveikslus. Tarp jų surasti visi kunigaikščių portretai, inventorizuoti kaip „nežinomo autoriaus nežinomų kunigaikščių portretai“, – būtent tai juos ir išsaugojo sovietmečiu nuo sunaikinimo. Paveikslai grįžo į Kunigaikščių menę 2005 m.
Prezidento kambaryje buvo išlikę beveik visi interjero elementai. Prarasta tik keli baldai, virš medžio apvadų ant sienų buvę lietuviškų raštų audiniai ir prezidento Antano Smetonos portretas. Restauruotas visas kambario interjeras. Vytauto seklyčioje rekonstrukcijos metu taip pat restauruotos lubos ir parketas, atkurti Stasio Ušinsko heraldiniai vitražai (Vytautas Švarlys) ir ant židinio buvę bareljefai. Židinio centre pakabintoje marmuro lentoje įmontuoti autentiški Vytauto medaliai – juos išsaugojo ir Ramovei perdavė P. Rimšos sūnėnas architektas Aidas Rimša.[4]
Galerija
Lietuvos kariuomenės karo topografijos skyriaus karininkai ir civiliai tarnautojai kunigaikščių (mažojoje) salėje 1937 m.
Ramovės simbolis - „Trijų milžinų” granito skulptūra su Gedimino stulpais ant skydų
Didžioji salė
Didžioji salė
Didžioji salė
Didžiosios salės langų dekoracijos
Kunigaikščių arba mažoji salė
Kunigaikščių arba mažoji salė
Šviestuvas kunigaikščių arba mažojoje salėje
Vytauto Didžiojo seklyčia
Vytauto Didžiojo seklyčia
Židinys Vytauto Didžiojo seklyčioje
Vytauto Didžiojo seklyčia
Suolai Vytauto Didžiojo seklyčioje
Sienų tapyba Vytauto Didžiojo seklyčioje
Sienų tapyba Vytauto Didžiojo seklyčioje
Sienų tapyba Vytauto Didžiojo seklyčioje
Lietuvos Respublikos Prezidento kambarys
Lietuvos Respublikos Prezidento kambarys
Židinys su sviediniais iš Lietuvos nepriklausomybės kovų Lietuvos Respublikos Prezidento kambaryje
Vytis Lietuvos Respublikos Prezidento kambaryje
Lietuvos Respublikos Prezidento kambario durys
Pagrindinis įėjimas į ramovę iš išorės
Pagrindinis įėjimas į ramovę iš vidaus
Besisukančios pagrindinio įėjimo durys
Pirmojo aukšto rūbinė
Karininkų salonas
Karininkų salonas
Karininkų salonas
Buvusi žurnalo „Kardas“ redakcija
Buvusios žurnalo „Kardas“ redakcijos stalas
1924 m. Europos politinis žemėlapis
Buvusi žurnalo „Kardas“ redakcija
Pirmoji Lietuvos kariuomenės priesaika
Autentiški Antano Smetonos bareljefai, kurie buvo naudoti ramovėje nuo 1937 iki 1940 m.
.jpg)
.jpg)
Taip pat skaitykite
- Klaipėdos įgulos karininkų ramovė
- Vilniaus įgulos karininkų ramovė
Nuorodos
Šaltiniai
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.