Romėnų mitologijojeJupiteris (lot.Iuppiter) – dangaus, dienos šviesos, audros dievas. Vyriausias panteono dievas, Romos imperijos globėjas. Jupiterio atitikmuo graikų mitologijoje – Dzeusas, o etruskų – Tinia.[1] Daugiausia vadinamas Jupiteriu Optimu Maksimu (Jupiter Optimus Maximus), kas reiškia Jupiteris aukščiausias ir didingiausias. Vardas kildinamas iš Jove ir pater („tėvas“).
Jupiteris buvo viršiausias archajiškos triados dievas, kurią taip pat sudarė Marsas ir Kvirinas. Triados kultas buvo paplitęs ankstyvojoje Romoje.
Vėliau, imperialistiniu laikotarpiu, imperatoriai Klaudijus ir Domitijanas pasiskolino Jupiterio bruožus, taip siekdami pabrėžti viešpatavimą visame pasaulyje.
Didžiausia šventykla Romoje, Kapitolijuje, buvo skirta Jupiteriui Optimui Maksimui. Jis buvo garbinamas kartu su Junona ir Minerva, įėjo į Kapitolijaus triadą. Kapitolijaus triadai skirtos šventyklos buvo statomos naujų romėnų miestų ar kolonijų centre.
Jupiter Caelestis („dangiškas“);
Jupiter Fulgurator („iš žaibo“);
Jupiter Latarius („lotynų dievas“)
Jupiter Lucetius („iš šviesos“)
Jupiter Pluvius („lietaus siuntėjas“)
Jupiter Stator („stovintis“)
Jupiter Terminus arba Jupiter Terminalus („sienų gynėjas“).
Jupiter Tonans („griausmavaldis“)
Jupiter Victor (vedė romėnų armijas į pergales)
Jupiter Summanus („naktinio griausmo siuntėjas“)
Jupiter Feretrius („nunešantis šalin (karą)“)
Jupiter Optimus Maximus („aukščiausias ir didingiausias“)
