Palmininkai
From Wikipedia, the free encyclopedia
Palmininkai, Palvininkai (arba Jantarnas, vok. Gut Palmnicken, nuo 1945 m. rus. Пальмникен, nuo 1946 m. rus. Янтарный) – miesto tipo gyvenvietė Rusijoje, Kaliningrado srities vakarinėje dalyje, 50 km į vakarus nuo Kaliningrado ir 24 km į pietvakarius nuo Svetlogorsko, Sembos pusiasalio vakaruose, nuo 2004 m. birželio 7 d. Jantarno miesto apygardos centras.[1][2]
| Palmininkai vok. Palmnicken rus. Янтарный | |
|---|---|
.png) | |
 | |
  Palmininkai | |
| Laiko juosta: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Rusija |
| Sritis |  Kaliningrado sritis |
| Įkūrimo data | 1389 m. Miesto teisės 1947 m. |
| Gyventojų | 5 627 |
| Plotas | 8,3 km² |
| Tankumas | 678 žm./km² |
| Pašto kodas | 238580 |
| Tel. kodas | (+7) 40153 |
 Vikiteka | Palmininkai |
Miestelio apylinkėse glūdi apie 95 % pasaulinių gintaro išteklių.[3] Vystoma gintaro gavybos ir perdirbimo pramonė.
Sembos žemės kaimo pavadinimas Palvenīks prūsiškos kilmės. 1394 m. minimas Ubeniken.[4] Viena pirmųjų vietovių, kurias Sembos pusiasalyje užėmė Vokiečių ordinas, čia įsikūręs jau 1234 m. 1389 m. vadintas Palvininkais (nuo prūsų kalbos žodžio palvė – žemuma), nuo 1525 m. vadinamas Palmininkais. Per Trisdešimties metų karą gyvenvietę užkariavo švedai, per Septynmetį karą 1758–1762 m. buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė. Nuo 1827 m. apylinkėse pramoniniu būdu kasamas gintaras. 1892 m. pastatyta bažnyčia ir įsteigta parapija, kuriai priklausė Didieji Ūbininkai, Mažieji Ūbininkai, Sarginava, Kraštupėliai (Kraxtepellen) ir kitos gyvenvietės.[5] XX a. pradžioje Palmininkai tapo kurortu.
1723–1818 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos departamento, 1818–1871 m. Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Žuvininkų apskrities, nuo 1939 m. kovo 27 d. Sembos apskrities kaimas.[6] 1928 m. rugsėjo 30 d. prijungti Kraštupėliai ir Bardava. 1945 m. balandžio mėn. miestelį po mūšių užėmė Raudonoji armija. 1946 m. balandžio 7 d. – rugsėjo 6 d. Kranco rajono, 1947 m. birželio 17 d. – 2004 m. birželio 7 d. Jantarno kaimo apylinkės (Янтарный поселковый совет), vėliau Jantarno miesto apygardos (Янтарный городской округ) į kurią įėjo Siniavinas ir Pokrovskojė centras.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1723–1818 m. | Rytų Prūsijos departamentas | Prūsijos karalystė |
| 1818–1939 m. | Žuvininkų apskritis | Karaliaučiaus apygarda |
| 1939–1945 m. | Sembos apskritis | Karaliaučiaus apygarda |
| 1945–1946 m. | Rytų Prūsija | TSRS |
| 1946–1946 m. | Kranco rajonas | TSRS |
| 1947–2004 m. | Jantarno kaimo apylinkė | Kaliningrado sritis |
| nuo 2004 m. | Jantarno miesto apygarda | Kaliningrado sritis |
 | ||||||||
| 1910 m.[7] | 1933 m. | 1939 m.sur.[8] | 1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2002 m.sur. | 2006 m. | 2010 m.sur.[9] | 2013 m. |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 289 | 2 361 | 3 079 | 4 030 | 4 948 | 5 455 | 5 346 | 5 520 | 5 590 |
| 2021 m. | - | - | - | - | - | - | - | - |
| 5 627 | - | - | - | - | - | - | - | - |
Savivaldybės teritorijoje veikia unikalus gintaro gavybos ir perdirbimo kompleksas, kuriame iki bankroto 2002 m. dirbo 2000 gyventojų. Jo pradžia – 1875 m. įsteigta „Stantien & Becker“ firma, pradėjusi pramoninę gintaro gavybą ir apdirbimą. Pirmosios kasyklos buvo Baltijos jūros pakrantėje. Gintaras išgautas šachtiniu būdu iškastą melsvąjį molį plaunant stipria jūros vandens čiurkšle, nes sūriame jūros vandenyje gintaras neskęsta. Per metus buvo išplaunama 650–700 tonų gintaro. Nuo 1947 m. gintaras plaunamas apie 2 km nuo kranto nukasus smėlio sluoksnį įrengtoje atviroje kasykloje.
Automobilių keliai savivaldybę jungia su Baltijsku, Svetlogorsku ir Kaliningradu. Su Baltijsku jungė ir geležinkelis, bet šiuo metu jis nenaudojamas.
1945 m. sausio mėn. Raudonajai armijai atkirtus Rytprūsius, į Palmininkus evakuoti Štuthofo, Gesavos ir kitų koncentracijos stovyklų kaliniai, daugiausia žydai. Bendroje kolonoje pėsčiomis ėjo iki 7000 kalinių; apie 3000 jų žuvo nušauti koloną lydėjusių rusų kazokų, ar mirė dėl nuovargio, šalčio, bado pakeliui. Išlikusius apgyvendino Gintaro kombinato šaltkalvių ceche. Matyt, juos buvo planuojama į dar neokupuotą Vokietiją išgabenti laivais. Tačiau sausio 30 d. rusų povandeninis laivas nuskandino garlaivį „Vilhelmas Gustlofas“.
Sausio 31 d. specialiojo SS dalinio, Hitlerjugendo ir Folksšturmo nariai kalinius išvedė į pajūrį ir šaudė mažomis grupėmis, pradedant nuo kolonos pabaigos. Nei tiksli sušaudymo vieta, nei sušaudytųjų skaičius nėra žinomas. Liko gyvos tik 15 merginų, kurias dar iki susidorojimo paslėpė vietiniai gyventojai ir vyras, kurį priglobė italų karo belaisviai. Nepasitvirtino ir versija, jog žuvusiųjų kūnai buvo sumesti į Anos šachtą, kuri jau buvo užgriuvusi, ar kitas gintaro šachtas.
1945 m. balandžio 15 d. Palmininkus užėmus Raudonajai armijai, likusius gyvus Hitlerjugendo vaikus viešai sušaudė, o vietinius gyventojus privertė plikomis rankomis atkasinėti jūros išmestus ir smėlio užpustytus lavonus, tarp kurių galėjo būti ir žudynių aukos. Rastuosius palaidojo broliškame kape su raudonomis žvaigždėmis ir užrašu „Amžina šlovė tarybiniams žmonėms, žuvusiems nuo vokiečių fašistų okupantų rankos“. Tačiau po to, kai 1947 m. vietiniai gyventojai buvo ištremti, o į jų vietą atkelti rusai iš Rusijos, kapo vieta tapo nežinoma.
Palmininkų žudynės būtų likę pamirštos, nes jų vykdytojai greičiausiai žuvo Karaliaučiaus šturmo metu, jeigu 1958 m. buvęs vermachto kareivis Alfredas Kremblingas, už įsakymo nevykdymą areštuotas ir pasiųstas į Palmininkų koncentracijos stovyklą kasti duobių šaudomiesiems, nebūtų prisiminęs šio „epizodo“.[10]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
