Janas Zamoiskis

Janas Zamoiskis (lenk. Jan Sariusz Zamoyski, Jan Zamojski) (1542 m. kovo 19 d. Skokuvkoje – 1605 m. birželio 3 d. Zamostėje) – didysis karūnos etmonas, didysis karūnos kancleris, karūnos pakancleris, karaliaus sekretorius, Belzo, Mendzyžečo, Krešuvo, Knišino, Tikocino ir Tartu seniūnas.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Janas Zamoiskis
Zamoiskiai
Jelita (herbas)
Gimė	1542 m. kovo 19 d. Skokuvka
Mirė	1605 m. birželio 3 d. (63 metai) Zamostė
Tėvas	Stanislavas Zamoiskis
Motina	Ana Herburt
Sutuoktinis (-ė)	Ana Osolinska Kristina Zamoiskienė Grizelda Batoraitė Barbara Tarnovska
Vaikai	Su IV žmona Tomas Zamoiskis
Veikla	Didysis karūnos etmonas, Didysis karūnos kancleris, Karūnos pakancleris, karaliaus sekretorius
Vikiteka	Janas Zamoiskis
Parašas

Biografija

Jano Zamoiskio trečioji žmona Grizelda Batoraitė

Gimė Chelmo kašteliono Stanislavo Zamoiskio ir Anos Hubertaitės šeimoje. 1551 m. jo tėvas, o kartu ir jis tapo kalvinistu. Pirmuosius mokslus pradėjo Krasnistave, vėliau būdamas 13 metų buvo išsiųstas studijuoti į Paryžių. Vėliau studijavo Strasbūre ir Padujoje, kur atsivertė į katalikybę. Padujoje studijavo teisę, kur gavo daktaro laipsnį. 1563 m. tapo Padujos universiteto rektoriumi, tais pačiaimetais parašė brošiūrą De senatu Romano apie Senovės Romos politinį gyvenimą, kurio kai kuriuos aspektus vėliau bandė pritaikyti Abiejų Tautų Respublikos politikoje. 1565 m. grįžęs į ATR, tapo karaliaus Žygimanto Augusto sekretoriumi. Steponui Batorui tapus ATR karaliumi, tapo jo artimiausiu padėjėju. 1576 m. karalius jį paskyrė didžiuoju karūnos pakancleriu, 1578 m. didžiuoju karūnos kancleriu ir 1581 m. didžiuoju karūnos etmonu. 1580 m. išsireikalavo miesto teisių Zamostės gyvenvietei.

1586 m. mirus Steponui Batorui prasidėjo kovos dėl valdžios. Visi, kurie buvo nepatenkinti buvusio karaliaus tvirta ranka, tuojau pakėlė galvas, ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas, Lenkijos kancleris etmonas Janas Zamoiskis. Į Elekcinį seimą 1587 m. J. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais. Elekcijos laukas atrodė, kaip dviejų priešų karo stovykla. Pirmasis kandidatas į sostą buvo imperatoriaus Rudolfo II brolis Maksimilianas, kurį rėmė ir Lietuvos didikai. Antrasis kandidatas buvo Maskvos caras Fiodoras I. Trečiasis kandidatas buvo švedų karalaitis Zigmantas Vaza, dėl kurio išrinkimo labiausiai rūpinosi S. Batoro našlė Ona Jogailaitė, mat, jis buvo jos sesers Kotrynos Jogailaitės sūnus. Visą mėnesį Seimas negalėjo susitarti dėl kandidatų. Pagaliau abi lenkų partijos išsirinko sau po atskirą karalių: J. Zamoiskio partija paskelbė išrinktu Zigmantą Vazą, o jos priešai – Maksimilianą. J. Zamoiskis, kaip etmonas, vadovaudamas Lenkijos kariuomenei, atvykstančio Maksimiliano neįleido į Krokuvą. 1587 m. gruodžio 27 d. buvo karūnuotas Zigmantas Vaza. Maksimilianas dar bandė kariauti, bet Silezijoje, ties Byčina, 1588 m. sausio 24 d. pralaimėjo mūšį, pateko J. Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti sosto.

Jo metinės pajamos siekė apie 200 000 zlotų, priklausė 12 miestų ir 612 kaimų. 1589 m. siekdamas išlaikyti visą šį turtą ir palikti jį neišsiskaldžiusį savo vaikams, įkūrė Zamoiskių ordinaciją, kuri išlaikė didžiają dalį šeimos turtų iki pat 1944 m. J. Zamoiskis 1595 m. įkūrė karinę akademiją, vadinamą Zamoiskio akademija. 1600–1601 m. jis dalyvavo ATR-Švedijos kare, kur dalinai išstūmė švedus iš Infliantų. 1601 m. gruodžio 19 d. užėmė Valmierą, 1602 m. gegužės 16 d. Viljandį ir 1602 m. rugsėjo 30 d. Paidę. 1602 m. pabaigoje dėl prastos sveikatos atsistatydino iš etmono pareigų.

Šeima

Per savo gyvenimą buvo keturis kartus vedęs. Pirmoji žmona Ana Osolinska, antroji Kristina Radvilaitė, trečioji Grizelda Batoraitė ir ketvirtoji Barbara Tarnovska, su kuria susilaukė vienintelio sūnaus Tomo Zamoiskio. Mirė 1605 m. birželio 3 d. nuo insulto.

Galerija

• 
  Paminklas Janui Zamoiskiui Zamostės mieste
• 
  Janas Zamoiskis
• 

Literatūra

• Bibliografia Literatury Polskiej – Nowy Korbut, t. 3 Piśmiennictwo Staropolskie, Państwowy Instytut Wydawniczy, Warszawa 1965, s. 433–439
• Nierówność poszczególnych fragmentów tego dzieła nasunęła podejrzenia, iż Zamoyski nie jedynym jego autorem. Prawdopodobnie pisał ten utwór pod kierunkiem Sygoniusza, zob. S. Grzybowski, Jan Zamoyski, Warszawa 1994, s. 26; S. Leśniewski, Jan Zamoyski, Warszawa 2008, s. 13.
• Studia Zamoyskiego w Paryżu podaje w wątpliwość St. Grzybowski, Jan Zamoyski, Warszawa 1994, s. 15-17.

Nuorodos