Italijos protektoratas Albanijoje (1939–1943)

Italijos protektoratas Albanijoje, oficialiai Albanijos karalystė (it. Regno d'Albania, alb. Mbretëria Shqiptare) – Albanijos valstybė, kai ji buvo fašistinės Italijos marionetinė valstybė ir protektoratas. Tai praktiškai buvo Italijos ir Albanijos unija, kuriai oficialiai vadovavo Italijos karalius Viktoras Emanuelis III ir jo vyriausybė. Italija ketino paversti Albaniją Didžiosios Italijos dalimi, asimiliuodama albanus kaip italus ir siųsdama italų kolonistus iš Apeninų pusiasalio kolonizuoti Albaniją, kad ji palaipsniui taptų Italijos kraštu.^[1]

Albanijos karalystė it. Regno d'Albania alb. Mbretëria Shqiptare
Fašistinės Italijos marionetinė valstybė
← 1939 – 1943 →
Vėliava Herbas
Himnas „Hymni i Flamurit” Himnas Vėliavai
Location of {{{paprastas_pav}}} Italijos protektoratas Albanijoje 1942 m.
Sostinė	Tirana
Kalbos	albanų, italų
Religija	katalikybė, sunizmas, stačiatikybė
Valdymo forma	Konstitucinė monarchija
Karalius
1939–1943	Viktoras Emanuelis III
Ministras pirmininkas
1939–1941	Shefqet Vërlaci
1941–1943	Mustafa Merlika-Kruja
1943	Ekrem Libohova
1943	Maliq Bushati
1943	Ekrem Libohova
Era	Antrasis pasaulinis karas
- Įkūrimas	1939 m. balandžio 11 d.
- Italijos kapituliacija	1943 m. rugsėjo 8 d.
Šiuo metu priklauso:	Albanija  Kosovas  Juodkalnija  Serbija  Šiaurės Makedonija

Pirmojo pasaulinio karo metais pasirašytoje Londono sutartyje Antantė pažadėjo Italijai centrinę ir pietinę Albaniją kaip atlygį už kovą prieš Centrinių valstybių sąjungą.^[2] 1917 m. birželį Italijos kariams užėmus dideles Albanijos teritorijas, Italija oficialiai paskelbė centrinės ir pietinės Albanijos protektoratą, tačiau 1920 m. rugsėjį jis buvo panaikintas, kai Italija buvo priversta išvesti savo kariuomenę.^[2] Italija buvo įsiutusi dėl minimalios naudos, gautos per taikos derybas, kurios, jos nuomone, pažeidė Londono sutartį. Italijos fašistai teigė, kad albanai nuo priešistorinių laikų buvo etniškai susiję su italais ir kad Romos imperijos ir Venecijos įtaka Albanijai suteikė Italijai teisę ją užvaldyti.^[3] Be to, keli šimtai tūkstančių etninių albanų gyveno Pietų Italijoje, todėl aneksija buvo pateisinama kaip priemonė, kuri sujungtų visus albanus į vieną valstybę.^[4] Italija rėmė albanų iredentizmą, kuris buvo sutelktas į daugiausia albanų gyvenamą Kosovą Jugoslavijoje, taip pat į Epyrą Graikijoje, ypač Čamerijos pasienio teritoriją, kurioje gyveno albanų mažuma.^[5]

Protektoratas buvo įkurtas 1939 m. balandį, kai Italijos pajėgos įsiveržė į šalį, ir panaikintas 1943 m. Italijai pasirašius Kasibilės paliaubas bei pasidavus Sąjungininkams. 1943 m. rugsėjo 9 d., praėjus vienai dienai po Italijos kapituliacijos, Trečiojo Reicho pajėgos įsiveržė į Albaniją ir sukūrė savo marionetinę valstybę.

Represijos

Pagrindinis straipsnis – Holokaustas Albanijoje.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Albanijoje gyveno apie 200 Albanijos žydų ir 400 žydų pabėgėlių. Albanijos žydai iš esmės buvo saugomi, tačiau susidūrė su tam tikrais apribojimais, o užsienio žydai buvo sodinami į koncentracijos stovyklas. Kosovo žydams sekėsi palyginti blogiau, nes Italijos valdžia juos perdavė vokiečiams, kurie juos nužudė arba išsiuntė į stovyklas Albanijoje. Kiti buvo nugabenti į Albanijos miestus, kur juos saugojo vietos gyventojai.^[6]

Kai kurie Kosovo albanai kolaboravo su Ašies jėgomis, nes jos žadėjo jiems Didžiąją Albaniją.^[7] Tai buvo laikoma geresne alternatyva represinėms priemonėms, kurias tarpukario laikotarpiu diegė Serbijos politikai.^[8] 1942 m. birželį protektorato ministras pirmininkas Mustafa Merlika-Kruja pareiškė, kad serbai bus išsiųsti į koncentracijos stovyklas arba nužudyti.^[9] Nuo 70 000 iki 100 000 Kosovo serbų buvo perkelti į koncentracijos stovyklas Prištinoje ir Kosovo Mitrovicoje arba ištremti į Serbiją, siekiant albanizuoti provinciją.^[8] Okupacijos metu gyventojai dirbo priverstinį darbą, buvo kankinami, naikinama privati nuosavybė, naikinami ir žalojami kultūriniai bei istoriniai pastatai.^[10] Serbų ištrėmimas pasirodė esąs problemiškas, nes jie regione atliko svarbias funkcijas, valdė daugelį įmonių, malūnų, raugyklų ir komunalinių paslaugų, buvo atsakingi už didžiąją dalį naudingos žemės ūkio produkcijos.^[11] Serbijos šaltinių duomenimis, manoma, kad Vulnetari (1941 m. Italijos pajėgų įkurta Kosovo albanų savanorių milicija) bei kitos sukarintos grupuotės Kosove nužudė iki 10 000 serbų ir juodkalniečių.^[12][13]