From Wikipedia, the free encyclopedia
Kataloninis šalavijas (Salvia hispanica), taip pat žinomas kaip čija, – notrelinių (Lamiaceae) šeimos, šalavijų (Salvia) genties žydinčių augalų rūšis, kilusi iš centrinės ir pietų Meksikos bei Gvatemalos. Auginamas dėl valgomų sėklų, naudojamų maistui keliose Lotynų Amerikos šalyse, Meksikoje ir JAV pietvakariuose.
 |
Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą. |
| Salvia officinalis |
|---|
.jpg) Ispaninis šalavijas (Salvia hispanica) |
| Mokslinė klasifikacija |
Žodis „čija“ yra kilęs iš actekų kalbos ir reiškia „aliejingas“.[1] Lietuviškas augalo pavadinimas yra ispaninis šalavijas.[2]
Ispaninis šalavijas yra vienmetis žolinis augalas, užaugantis iki 1,75 metro aukščio, su 4–8 cm ilgio ir 3–5 cm pločio lapais. Gėlės yra purpurinės arba baltos spalvos ir žydi grupėmis kiekvieno stiebo gale.
Sėklos yra mažos, ovalios, maždaug 1 mm skersmens, margos spalvos: rudos, pilkos, juodos ir baltos. Sėklos yra hidrofilinės: jos gali sugerti iki 12 kartų daugiau skysčio, negu pačios sveria.
XVI amžiaus actekų rankraščiuose Mendosos kodeksas ir Florencijos kodeksas nurodoma, jog actekai augino ispaninį šalaviją prieš Kolumbą ir pateikiama daug informacijos apie augalo naudojimą. Šalia kukurūzų tai buvo svarbi maistinė kultūra: 21 iš 38 actekų imperijos provincijų gyventojai kasmet mokėdavo mokesčius čija sėklomis.[3] Šventikams sėklomis atlygindavo už aukojamas pamaldas. Ispaninius šalavijus augino Teotihuakano gyventojai, veliau toltekai, bet įdomu, kad ne majai.[4] Jėzuitų metraštininkai laikė ispaninius šalavijus trečiuoju pagal svarbą actekų augalu – po kukurūzų ir pupelių ir prieš burnočius.
Mitybai buvo naudojamos sveikos ir sumaltos sėklos, taip pat sėklų gleivės ir aliejus. Buvo įprasta skrudinti sėklas ir sumalti į miltus, kartais sumaišant su kukurūzais. Iš miltų buvo gaminami paplotėliai, „tzoalli“ (vyniotiniai su kukurūzų lapais) ir įvairūs gėrimai.[5]
Augalas taip pat buvo naudojamas actekų medicinoje, tačiau metraščiuose gydomos ligos apibūdinamos netiksliai, todėl sunku jas identifikuoti.[6] Aliejus buvo naudojamas kosmetikos ir meno tikslais.
Žlugus Actekų imperijai čija auginimas smarkiai sumažėjo. XVIII–XIX amžiais Meksikoje išpopuliarėjo gaivieji gėrimai, pagaminti iš nesmulkintų sėklų, pridedant citrinų ir cukraus arba vaisinių sulčių. Šis gėrimas ir šiandien žinomas kaip „čija vanduo“ (isp. agua de chia) arba „šviežios čija“ (isp. chia fresca). Kita vertus, miltų vartojimas nutruko. Dėl to daugelis rūšių išnyko. Augalas vis dar buvo kultivuojamas Lotynų Amerikoje, tačiau tik kaip specifinė vietinė kultūra.
Šiuolaikinio susidomėjimo pradžia siejama su Christopher McDougall 1997 metais JAV išleista knyga „Gimęs bėgioti“ (angl. Born to Run),[7] kurioje tarp kito ko nagrinėjama tarahumara indėnų genties gyvensena ir dieta.[8]
Sėklų miltai arba nesmulkintos sėklos tradiciškai naudojamos Argentinoje, Bolivijoje, Gvatemaloje, Meksikoje ir Paragvajuje maistingams gėrimams ir maistui gaminti. Šiandien ispaninis šalavijas nedideliu mastu auginamas jo gimtinėje Meksikoje ir Gvatemaloje, o komerciniais tikslais – Argentinoje, Bolivijoje, Ekvadore, Gvatemaloje, Meksikoje ir kai kur kitur.
Ispaninis šalavijas auginamas komerciniais tikslais dėl savo sėklų – maisto, kuriame gausu Omega-3 riebalų rūgščių; iš sėklų gaunama 25–30 % aliejaus, įskaitant α-linoleno rūgštį. Tipinė aliejaus riebalų sudėtis yra 55 % ω-3, 18 % ω-6, 6 % ω-9 ir 10 % sočiųjų riebalų.[9]
Iš skrudintų sėklų gaunami miltai naudojami maistingiems gėrimams gaminti. Iš miltų pagamintus grūstmilčius, sumaišytus su vandeniu ir pipirais, galima ilgai laikyti, jie yra maistingi ir gerai malšina alkį. Sėklų aliejus greitai džiūsta ir naudojamas dažams gaminti. Europos Sąjungoje leidžiama naudoti ispaninio šalavijo sėklas ir aliejų neviršijant leistinos normos, išreikštos procentais arba gramais per dieną.[10]
Ispaninis šalavijas priskiriamas prie javams prilyginamų grūdų. Tai augalai, kurie nėra tikrieji javai (migliniai), tačiau naudojami panašiai kaip javai: pavyzdžiui, grikiai, burnočiai, bolivinė balanda.[11]
Ispaninis šalavijas komerciniais tikslais auginamas ir vartojamas gimtojoje Meksikoje ir Gvatemaloje, taip pat Bolivijoje, Ekvadore, Kolumbijoje, Nikaragvoje, šiaurės vakarų Argentinoje, kai kuriose Australijos srityse[12] ir JAV pietvakariuose. Kentukyje buvo išvestos naujos augalo rūšys, skirtos auginti šiaurinėse JAV platumose.[13] Augalas auginamas tik vietose, kuriose nebūna labai daug kritulių, nes dėl to kyla puvimo pavojus.
Augimo ciklas, nuo sėjos iki derliaus nuėmimo trunka 120–180 dienų. Tipinė sėjos norma 6 kg/ha, vidutinis derlius yra apie 600 kg/ha Laukai gali būti iki 2200 m aukštyje. Atstumas tarp augalų 0,5–0,8 m, atstumas tarp eilių 0,7–0,8 m.[14]
Salvia hispanica auginimui reikia švelniai ar vidutiniškai molingo arba smėlingo dirvožemio. Augalas mėgsta gerai nusausintas, vidutiniškai derlingas dirvas, tačiau gali susidoroti su rūgščiomis dirvomis ir vidutiniškai stipria sausra. Pasėliams reikia drėgmės daigams įsitvirtinti, o augimo metu bręstantis augalas nepakenčia drėgnos dirvos.[15]
Ispaniniam šalavijui reikia mažai trąšų: 100 kg/ha azoto, arba kai kuriais atvejais trąšos išvis nenaudojamos.[16] Lapuose esantys eteriniai aliejai atbaugina vabzdžius, todėl nereikia naudoti priemonių nuo kenkėjų pasėliams apsaugoti.[17] Tam tikrų problemų gali sukelti virusinės infekcijos, kurias gali pernešti Baltasparniai. Taip pat ankstyvam pasėlių vystymuisi gali pakenkti piktžolės, pašalinamos daugiausiai mechaniškai, nes augalas yra jautrus herbicidams.
Lietuvoje šias sėklas duodantis augalas neauga ir nėra plačiai žinomas.[18] Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/2283 apibūdina ispaninį šalaviją kaip naują maisto produktą visos Europos mastu.[19]
Platintojai ir entuziastai pristato ispanini šalavijų kaip madingą, sveiką maisto produktą,[20] supermaistą,[21] turintį sveikatai naudingų savybių.[22]
Nuo 1990-ųjų JAV išpopuliarėjo „čija gyvūnėliai“ (angl. Chia pets) – sėklos, pasodintos į gyvūnėlio formos molinį pagrindą. Laistomi daigai išauga per porą savaičių ir primena gyvūno kailį ar plaukus.[23]
Kulinarijoje taip pat naudojamos artimos rūšys:
Šių augalų sėklos taip pat gali būti vadinamos „čija“.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
