Hadas

Hadas (gr. ᾍδης arba Ἅιδης „nematytasis“) graikų mitologijoje – požeminio pasaulio dievas, Krono ir Rėjos sūnus. Jis turi tris vyresniąsias seseris: Hestiją, Demetrą ir Herą, taip pat du jaunesniuosius brolius: Poseidoną ir Dzeusą; visi jie kartu sudaro pusę Olimpo dievų. Nors Hadas ir yra vienas iš Olimpo dievų, jis beveik visą laiką praleidžia savo tamsioje karalystėje. Titanomachijoje, kovoje su titanais Hadas pasižymėjo nuožmumu ir padėjo įtvirtinti Dzeuso valdžią pasaulyje.

Šis straipsnis apie požemio pasaulio dievą graikų mitologijoje. Apie patį požemio pasaulį skaitykite straipsnyje Hadas (buveinė).

Hadas su Cerberiu

Aprašymas

Gimimas

Hadą prarijo jo tėvas Kronas, kai jis tik gimė. Vėliau Dzeusas išlaisvino savo brolį. Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas. Dzeusas su broliais pasidalijo pasaulio valdymą, traukdami burtus: Dzeusui atiteko žemės ir dangaus valdymas, Poseidonui jūrų valdymas, o Hadui – požemio karalystė. Hado karalystė – vieta, kur patenka mirusieji palikę gyvųjų pasaulį.

Pomirtinio pasaulio valdymas

Hadas valdė mirusiuosius padedamas demonų, kuriems turėjo visą valdžią. Jis griežtai draudė savo subjektams palikti jo domeną ir įtūždavo, kai kas nors mėgindavo išvykti, arba kas nors mėgindavo pagrobti grobį iš jo.

Hadas ir Persefonė

Dzeusas Hadui pažadėjęs savo dukrą Persefonę atiduoti jam į žmonas. Hadas, pamatęs Persefonę, nusprendė ją pagrobti. Jis paprašė, kad Gaja išaugintų nuostabią gėlę ir taip priviliotų Persefonę. Gaja sutikusi. Kai Persefonė pasilenkė prie gėlės, prasivėrė žemė ir pasirodė su juodais žirgais ir auksiniais ratais Hadas, pagrobęs Persefonę. Persefonės motina Demetra, išgirdusi Persefonės riksmą, atskubėjo jai į pagalbą, tačiau jos neberado. Tada iš Helijo, viską matančio saulės dievo, sužinojo, kad ją pagrobė Hadas ir Persefonė taps jo žmona. Tai sužinojusi Demetra pradėjo be galo liūdėti. Ji pasitraukė iš Olimpo, supykusi ant Dzeuso, ir apsigyveno tarp mirtingųjų. Visa gamta liūdėjo kartu su ja. Dzeusas matydamas, kad nepavyksta įtikinti Demetros grįžti ir ji labai liūdinti be dukros, pasiuntė Hermį į Hado karalystę leisti Persefonei pasimatyti su motina, nes gamta mirštanti. Hadas sutiko išleisti Persefonę pas motiną, bet prieš tai jai davė praryti šešias granato sėklas. Granatas – santuokos simbolis. Pamiršusi viską iš džiaugsmo, Demetra išskėstomis rankomis puolė pasitikti dukters. Su Persefone Demetra grįžo į Olimpą. Tokiu būdu Persefonė šešis mėnesius praleidžia požemio karalystėje, o gamta kaip, ir Demetra liūdi, tačiau kitus šešis mėnesius yra su motina, tada gamta džiūgauja, viskas pražysta, nes ir Demetra džiaugiasi matydama šalia savo dukterį. Kitoje šios istorijos versijoje Persefonę išgelbėjo Hekatė.

Tesėjas ir Piritojus

Hadas įkalino Tesėją ir Piritojų, kurie pažadėjo vesti Dzeuso dukteris. Tesėjas pasirinko Heleną, kartu jie ją pagrobė ir nusprendė ją laikyti tol, kol ji bus pakankamai suaugusi, kad ją būtų galima vesti. Piritojus pasirinko Persefonę. Jie paliko Heleną su Tesėjo motina Aetra ir nukeliavo į požemio karalystę. Hadas apsimetė svetingai sutinkantis svečius ir iškėlė šventę, kai tik jie atsisėdo, gyvatės apsivijo aplink jų kojas ir laikė surakintus. Tesėją vėliau išgelbėjo Heraklis.

Heraklis

Heraklis privalėjo atvesti trigalvį šunį Cerberį iš požemio pasaulio, vykdydamas vieną iš dvylikos žygdarbių. Jis nusileido į Hado karalystę. Heraklį pamatę mirusiųjų vėlės išsilakstė. Jis sutiko prie angos į požemio pasaulį savo draugus Tesėją ir Piritoją, kurie buvo Hado belaisviais. Herakliui buvo lemta išvaduoti tik Tesėją. Jam dar teko susigrumti su požemio pasaulio piemeniu. Pagaliau laimingai nusileido į požemį, kur paprašė Hadą atiduoti Cerberį. Hadas sutiko, nors kai kuriose versijose, Heraklis buvo priverstas pašauti Hadą strėle. Heraklis rado šunį prie vartų. Jis griebė Cerberį už gerklės ir išsinešė. Tempdamas šunį iš Hado vietos, jis praėjo didelį urvą Acherusiją. Heraklis parodė Cerberį Euristėjui ir po to jį sugrąžino į senąją vietą.

Leukė ir Minto

Kaip ir jo brolis Dzeusas bei kiti senieji dievai, Hadas nebuvo ištikimas vyras. Jis mylėjo ir persekiojo nimfą Minto, už tai ją Hado žmona Persefonė pavertė į augalą mėtą. Panašiai ir nimfa Leukė buvo sužavėjusi Hadą, todėl jis ją pavertė į baltą poliarinį medį.

Orfėjas ir Euridikė

Hadas parodė gailestingumą tik vieną kartą. Orfėjas dėl savo muzikos buvo toks liūdnas, kad Hadas leido jam prikelti jo žmoną Euridikę, su sąlyga, kad einant į gyvųjų pasaulį Euridikė eis už jo ir jis kelionės metu nebandys į ją pažiūrėti iki kol jie pasieks paviršių. Orfėjas sutiko, bet nesusilaikė ir žvilgtelėjo atgal, taip prarasdamas Euridikę vėl. Jie susitiko tik po Orfėjo mirties.

Kultas

Hadas buvo gąsdinanti figūra gyviesiems. Nenorėdami greitai su juo susitikti, jie pagarbiai prisiekdavo jo vardu. Daugumai žmonių žodis „Hadas“ buvo gąsdinantis. Kadangi brangieji mineralai būdavo po žeme, jis buvo laikomas jų savininku. Hado romėnų atitikmuo Plutonas (Πλούτων) reiškė „turtas“, kaip ir romėniškas vardas Plutas. Sofoklis (Sophocles) aiškino Hadą kaip „turtingasis“, pagal Klimeną, jis esąs „liūdnai pagarsėjęs“ ir pagal Polidegmoną, „kuris gauna daug“.

Dėl savo tamsios ir nesveikos asmenybės, jis nebuvo labai mėgstamas dievų ir mirtingųjų. Jo veikėjas yra aprašomas kaip „nuožmus ir nepermaldaujamas“. Iš visų dievų mirtingieji jo nemėgo labiausiai. Tačiau Hadas nebuvo blogas dievas, jis tiesiog buvo griežtas, žiaurus, nepermaldaujamas. Hadas valdė pomirtinį pasaulį, todėl dažnai asocijuojamas su mirtimi, kurios ypač bijodavo vyrai. Bet Hadas nebuvo pati mirtis, mirties įkūnijimas – Tanatas.

Kai graikai melsdavosi Hadui, jie daužydavo žemę rankomis, tam kad jis tikrai juos išgirstų. Jam buvo aukojami tokie gyvūnai kaip juodos, ir yra tikima, kad vienu metu jam buvo aukojami žmonės. Kraujas tekantis nuo aukų buvo lašinamas į duobę, kad pasiektų Hadą. Tas žmogus, kuris pasiūlydavo auką turėdavo būti nusukęs veidą. Kas šimtą metų jo garbei būdavo rengiami festivaliai, vadinamosios Sekularos žaidynės.

Vaizdavimas

Hadas yra retai vaizduojamas klasikiniuose menuose. Vaizduojamas kaip gracinga juoda figūra. Taip pat Hadas vaizduojamas gelbstintis prievartaujamą Persefonę.

Hado ginklas būdavo dvidantė šakė, kuri buvo naudojama sunaikinti viską, kas buvo jo kelyje ar jam nepatiko, panašiai kaip ir Poseidono tridantis. Šakė buvo jo jėgos simbolis, kuriuo mirusiųjų šešėliai buvo siunčiami į žemesnį pasaulį. Jis taip pat turi garsųjį šalmą, darantį jo nešiotoją nematomu, kurį jam davė kiklopai. Jis taip pat buvo žinomas už tai, jog skolindavo šalmą dievams ir žmonėms (Persėjo istorija). Jo juodas karo vežimas, traukiamas juodų kaip anglis arklių, visada darė bauginantį įspūdį. Jo dažniausi atributai buvo narcizas ir kiparisas, Hado raktai ir trigalvis šuo Cerberis. Jis sėdėjo juodmedžio soste.

Šaltiniai

Vikiteka: Hadas – vaizdinė ir garsinė medžiaga