Hadas (buveinė)

Hadas (gr. ᾍδης arba Ἅιδης 'nematytas' < ἀ- + ‎εἶδον^[1]) graikų mitologijoje – požemio pasaulio karalystė, mirusiųjų buveinė.^[2] Iš pradžių žodis hadas buvo siejamas tik su dievu ir reiškė „Hado namai“, o vėliau įgavo ir mirusiųjų buveinės reikšmę. Hebrajų kalbos žodis Šəʾōl vartojamas mirusiųjų buveinės reikšme, o pažodžiui reiškia „nematytas“. Naujojojo Testamento autoriai, versdami Senojo Testamento citatas, žodį „šeolas“ keitė graikišku jo atitikmeniu „Hadas“.

Šis straipsnis apie požemio pasaulį graikų mitologijoje. Apie šio pasaulio valdytoją skaitykite straipsnyje Hadas.

Hado vietovė

Hadas – mirusiųjų pasaulis – sudarytas iš kelių dalių. Pirmoji dalis – Eliziejaus laukai, panašūs į krikščioniškąjį rojų, antroji – Tartaras, panašūs į krikščioniškąjį pragarą. Graikų mitografai nėra visiškai nuoseklūs dėl pomirtinio gyvenimo vietos geografijos.

• Mituose minimas hesperidžių sodas, dažnai identifikuojamas kaip pomirtinio pasaulio dalis vadinamosios Palaimintųjų salos (arba Sėkmės salos).

• Romėnų mitologijoje įėjimas į požemio pasaulį yra prie Averno, kraterio prie Kumajos, buvo Enėjo panaudotas nusileidžiant į jį. „Avernas“ galėjo būti viso graikų požemio pasaulio analogas, arba kitaip Inferi Dii romėnų dievų požemio pasaulis.

• Mirusieji įeidavo į požemio pasaulį, kirsdami Acherono upę, Charonas keltu perkeldavo mirusius už kelionę imdamas obolą, mažą monetą, kurią pamaldūs giminaičiai dėdavo po mirusiojo liežuviu. Vargšai ir nedraugiški mirusieji susirinkdavo šalia kranto. Tolimoji upės pusė buvo saugoma Cerberio, trigalvio šuns, kurį įveikė Heraklis (romėnų Herkulis). Už Cerberio praeities šešėliai įeina į Tartarą, mirusiųjų žemę. Be Heraklio, į požemio pasaulį buvo nukeliavę tik didvyriai: Odisėjas, Enėjas (lydimas Sibilės) ir Tesėjas. Nė vienas, pats ten nuvykęs, nebuvo laimingas, matydamas mirusiųjų pasaulį.

• Hadą sudaro penkios upės: Acheronas, Kokitas, Flegetonas, Letė ir Stiksas. Pirmasis Hado regionas susideda iš Asfelio laukų, aprašytų XI Odisėjoje. Ten didvyrių šešėliai prislėgtai klajoja tarp kitų mažesnių dvasių, kurie čirškia kaip šikšnosparniai. Tiktai pasiūlytos kraujo aukos iš gyvųjų pasaulio gali pažadinti juose žmogiškus jausmus. Tuo jie prilyginami vampyrams. Toliau guli Erebas, ten yra du iš Letės išeinantys baseinai, kur paprastos sielos plūsta ištrinti atminties, ir Mnemosijos („atmintis“) baseinas, kur prasideda gėrimo misterijos. Grėsmingų Hado ir Persefonės rūmų kieme sėdi trys pomirtinio pasaulio teisėjai: Minas, Radamantas ir Ajakas (Aeacus). Čia prie trijų šventų Hekatei, kur trys keliai susitinka, sielos yra teisiamos: jei siela yra nei dora, nei bloga grįžta į Asfelio laukus, jei bedieviška ir bloga siela keliauja keliu į Tartarą, arba siunčiama į Eliziejų su herojišku palaiminimu. Radamantas teisia azijiečių sielas; Ajekas teisia europiečių sielas; Minas teisia graikus.

Šaltiniai

1. Beekes, Robert S. P. (2010), “Ἀΐδης, -αο [m.]”, iš: Etymological Dictionary of Greek (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series; 10), volume I, with the assistance of Lucien van Beek, Leiden, Boston: Brill,
2. Hadēs (Hadas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 328 psl.

Vikiteka: Hadas (buveinė) – vaizdinė ir garsinė medžiaga