Fransiskas Frankas (isp. Francisco Paulino Hermenegildo Teódulo Franco Bahamonde, 1892 m. gruodžio 4 d. Ferolis, La Korunja – 1975 m. lapkričio 20 d. Madridas) – Ispanijos valstybinis ir karinis veikėjas.
Biografija
Gimė jūrų karininko šeimoje. 1910 m. baigė pėstininkų karo mokyklą Tolede. Nuo 1912 m. tarnavo Ispanijos Maroke, pasižymėjo malšinant rifų genčių sukilimą. 1923–1927 m. Ispanijos Užsieniečių legiono vadas. 1926 m. tapo jauniausiu to meto Europos generolu. 1928 m. paskirtas Saragosoje įsteigtos Karo akademijos komendantu.
1931 m. žlugus monarchijai atleistas iš pareigų, nes kairioji vyriausybė juo nepasitikėjo, bet paliko karo tarnyboje. 1934 m. spalio mėn. nuosaikiųjų vyriausybės pavedimu nuslopino kairiųjų darbininkų sukilimą Astūrijoje. 1934 m. divizijos generolas. (1935 m. gegužės mėn. paskirtas Generalinio štabo viršininku. 1936 m. vasario mėn. sudaryta Liaudies fronto vyriausybė atleido jį iš pareigų ir paskyrė Kanarų salose dislokuotos kariuomenės vadu.
1936 m. vasarą aktyviai įsitraukė į sąmokslo prieš respubliką rengimą. 1936 m. liepos 18 d. prasidėjus sukilimui, atvykęs į Ispanijos Maroką vadovavo ten dislokuotos kariuomenės permetimui į Ispaniją, gavo fašistinės Vokietijos ir Italijos paramą – karinę techniką, specialistų. 1936 m. rugsėjo 12 d. paskelbtas sukilėlių vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu (Generalisimo) ir valstybės vadovu (Jefe dėl Estado). Ispanijos pilietinis karas pavadintas Kryžiaus žygiu, o generolas Frankas – jo vadu kaudilju (Caudillo). 1937 m. balandžio mėn. suvienijo Ispanijos fašistinę organizaciją Falangą su visomis nacionalistus remiančiomis organizacijomis ir tapo jos vadu.
Sutelkęs politinę ir karinę valdžią 1939 m. balandžio 1 d. pasiekė pergalę pilietiniame kare. Per Antrąjį pasaulinį karą laviravo tarp Vokietijos ir Sąjungininkų, nuolatos pabrėždamas savo antibolševizmą. Vidaus politikoje derino represijas prieš kairiuosius su socialinio solidarumo priemonėmis ir etatizmu. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos etatizmas pamažu buvo silpninamas. Valdė ir po Antrojo pasaulinio karo, nepaisant 1945 m. rugpjūčio mėn. Jungtinių Tautų įvestų sankcijų ir diplomatinės izoliacijos. 1947 m. liepos mėn. referendumas patvirtino įstatymą dėl katalikiškos, socialinės, tradicinės ir atstovaujamosios monarchijos atkūrimo. Faktiškai tapo regentu su teise parinkti karalių iš Burbonų dinastijos princų,[1] bet įstatymo įgyvendinti neskubėjo.
Pats sau suteikė generalisimo laipsnį ir tapo Ispanijos diktatoriumi iki 1975 m. Vykdė represinę politiką prieš tautines mažumas, gyvenančias Ispanijos teritorijoje. Valdymo metais nukentėjo katalonai ir baskai, jų kalbos buvo uždraustos oficialiose gyvenimo sferose, įstaigose. Buvo varžomos moterų teisės; pvz., be tėvo ar vyro oficialaus sutikimo moterys negalėjo studijuoti aukštesniosiose mokymosi įstaigose, negalėjo dirbti ar gyventi savarankiškai; moterys neturėjo jokių politinių teisių.
Nors 1969 m. karaliumi buvo paskelbtas Jonas Karolis I, bet išliko diktatoriumi iki mirties. Palaidotas mauzoliejuje Kritusiųjų Slėnyje netoli Madrido.
Šaltiniai
Literatūra
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
