Lukas (lenk. Ełk, vok. Lyck, iki 1939 metų Lykas) – miestas šiaurės rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Luko apskrities administracinis centras. 61,52 tūkst. gyventojų (2017). Kartais vadinamas Mozūrijos sostine.
| Lukas lenk. Ełk | |
|---|---|
  | |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Lenkija |
| Vaivadija |  Varmijos Mozūrų vaivadija |
| Apskritis | Luko apskritis |
| Įkūrimo data | 1425 m. (kaimo privilegija) |
| Miesto prezidentas | Tomasz Andrukiewicz |
| Gyventojų | 61 523 |
| Plotas | 21,07 km² |
| Tankumas | 2 920 žm./km² |
| Altitudė | 136 m |
| Pašto kodas | 19-300 |
| Tinklalapis | Miesto svetainė |
 Vikiteka | Lukas |
Geografinė padėtis
Lukas yra istoriniame Rytų Prūsijos regione, apie 120 km į rytus nuo Olštyno Mozūrijoje, prie Luko ežero. Didžioji miesto dalis išsidėsčiusi palei aukštesnįjį ežero krantą.
Istorija
Lukas yra vakarinėje jotvingių genties teritorijos dalyje. 1283 m. pasidavus paskutiniam jotvingių vadui Skomantui regioną užkariavo Vokiečių Ordinas. Nuo 1323 m. šiaurinė regiono dalis buvo valdoma Brandenburgo komtūrijos, o likusi didžioji dalis ir būsimojo miesto teritorija buvo valdoma Balgos komtūrijos. Pirmą kartą gyvenvietė minima 1343 m. kaip Luk. Čia gyveno daugiausia žvejyba ežere ir upėse besivertę žvejai. Apie 1398 m. Balgos komtūras Ulrichas fon Jungingenas, vėliau tapęs didžiuoju ordino magistru Luko ežero saloje pastatė pilį, kuri 1408 m. buvo perstatyta į mūrinę ir išplėsta.[1] 1425 m. žvejų kaimui ordino didysis magistras Paul von Rusdorf suteikė kaimo privilegiją. Po magistro mirties ši privilegija 1445 m. buvo patvirtinta Rastenburge. Trylikos metų karo metu 1454 m. lenkų kariai gyvenvietę sudegino. 1497 m. didysis magistras Friedrich von Meißen vėl atstatė Luko pilį ir ją gerokai sutvirtino, taip pasiruošdamas galimiems naujiems lenkų antpuoliams.
1537 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas padovanojo Luko dvarą Janui Maleckiui (lot. Hieronymus Maletius), iš Krokuvos kilusiam spaustuvininkui, kuris pabėgo iš Lenkijos ar persikraustė į Prūsijos kunigaikštystę dėl materialinių sumetimų. Perėjęs į liuteronybę Janas Maleckis dvare įkūrė spaustuvę, išvertė į lenkų kalbą ir atspausdino Martino Liuterio Mažąjį Katekizmą. Po Marienburgo ir Kionigsbergo tai buvo trečioji Prūsijoje įkurta spaustuvė. 1546 m. mieste įkurta pirmoji Mozūrijoje gimnazija, kurioje mokėsi kilmingieji iš Abiejų Tautų Respublikos. 1812 m. mokykla tapo Karališkąja Luko gimnazija.[2]
Miesto teises 1669 m. suteikė kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas. 1709-10 m. maro metu mirė 1300 gyventojų.[3] XIX a. pradžioje miestas, dėl jame veikusios spaustuvės, gimnazijos ir žymių čia gyvenusių asmenybių, imtas vadinti Mozūrijos sostine. 1831 m. 300 miestiečių, t. y. apie 10 proc. visų gyventojų, mirė per choleros epidemiją, kuri 1837 m. nusinešė dar 80, o 1852 m. - 300 gyvybių.[4]
1825 m. Luke gyveno 1748 vokiečiai ir 1394 lenkai.[5] XIX a. pradžioje mieste veikė Tymoteusz Gizewiusz organizuota mokykla lenkų kalba.[6] 1820 m. mokyklos superintendantu tapo Fryderyk Tymoteusz Krieger, kuris aktyviai gynė vietinių lenkų teises naudoti lenkų kalbą. Kriefer taip pat rengė mokomąsias programas lenkų kalba ir taip priešinosi Prūsijos valdžios germanizacijos pastangoms.[7]
1840 m. pradėtas leisti laikraštis vokiečių kalba "Lycker gemeinnütziges Unterhaltungsblatt", vėliau pavadintas "Lycker Zeitung".[8] Tarp 1842 ir 1845 m. mieste spausdintas mozūriškas laikraštis "Przyjaciel Ludu Łecki", kurio tikslas buvo priešintis germanizacijai ir puoselėti lenkų liaudies tradicijas, taip pat šviesti kaimo gyventojus.[9][10]
1845 m. gegužę Kazmierz Szulc mieste organizavo pasipriešinimo judėjimą, kurio tikslas buvo paruošti vietos lenkų jaunimą sukilimui.[11]
Nuo 1896 iki 1902 mieste leistas lenkų nacionalinį judėjimą Mozūrijoje atstovavęs laikraštis "Gazeta Ludowa"[12], kurį didžiąja dalimi subsidijavo bankai iš Didžiosios Lenkijos.[13][14] Jį netrukus ėmė persekioti ir dikriminuoti vokiečių valdžia, dėl to jo įtaka sumažėjo;[15] jos prenumeratorių sumažėjo nuo 357 1896 m. iki vos 250 amžių sandūroje.[16]
1896 m. lenkų ir mozūrų aktyvistai mieste įkūrė Mozūrų liaudies partiją, kuri siekė kovoti su vokiečių valdžios germanizacijos pastangomis. Vienas iš partijos kūrėjų buvo poetas Michał Kajka, kuriam miesto centre yra pastatytas paminklas.[17] Nuo pat susikūrimo partiją griežtai persekiojo Prūsijos valdžia.[18] Vokietijos federaciniuose rinkimuose Mozūrų liaudies partija Luko apygardoje gavo 229 balsus 1898 m. ir 20 balsų 1912 m.[19]
1910 m. Lukas turėjo 13 000 gyventojų.[20] Pasak Mateusz Siuchniński 1900 m. lenkų čia buvo 35.7%, tačiau įspėja, kad šis skaičius remiasi vokiečių skaičiavimais mažinusiais lenkų dalį.[21]
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje miestą kelis kartus užėmė ir vėl prarado Rusijos kariuomenė, kovų metu miestas buvo apgriautas.[22] Daug miestiečių Pirmojo pasaulinio karo metu pabėgo iš miesto, kai į regioną įsiveržė Rusijos imperijos kariuomenė, tačiau grįžo po Tanenbergo ir Mozūrijos ežerų mūšių. Po Versalio taikos sutarties čia buvo dislokuoti britų ir italų kariai, kurie prižiūrėjo Rytų Prūsijos plebiscitą, kuris čia baigėsi rezultatu 8 339 balsai už Vokietiją ir 8 – už Lenkiją.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944 m. miestas nukentėjo nuo bombardavimų, o karui pasibaigus – nuo gaisrų.[23] Po Antrojo pasaulinio karo miestas atiteko Lenkijai, didžioji dalis gyventojų vokiečių iš miesto buvo ištremti.[24]
Herbas
Dabartinis herbas sukurtas 1999 metais, po popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo. Pakeistos medžių spalvos iš žalios į geltoną.
Įžymybės
- Luko pilis
- Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
- Luko katedra
Nuotraukos
Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia
Katedra
Baptistų bažnyčia
Teismas
Pradinė mokykla
Vandens bokštas
Nuorodos
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
