Elijošius Nonevičius

Elijošius Nonevičius-Nonys (1863 m. Žagarių kaime, Punios seniūnijoje, Alytaus rajone – 1931 m. liepos 4 d.) – žymus veterinaras, bakteriologas, aktyvus visuomenės veikėjas ir vieno studentų rėmimo fondo įkūrėjas.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Elijošius Nonevičius-Nonys

Biografija

E. Nonevičius gimė lietuvių bežemių bajorų Aleksandro ir Felicijos (Nedzinskaitės) Nonių – Nonevičių šeimoje. Pirmuosius mokslus pradėjo pas kaimo daraktorių, vėliau baigė Alytaus pradinę mokyklą. Gal tuo gabaus jaunuolio mokslai būtų ir pasibaigę, jei ne tėvo brolis kunigas Anzelmas Nonevičius. 1872 m. Anzelmas Nonevičius buvo paskirtas Nemajūnų klebonu ir naujos bažnyčios statytoju. Čia ir paėmė globoti tris brolio vaikus. 1874 m. Elijošius įstojo į Vilniaus klasinę gimnaziją. Baigė ją su pagyrimu. 1884 m. rudenį pradėjo mokytis Dorpato (Tartu) veterinarijos institute. Mokėsi gerai, gavo valstybinę stipendiją. 1889 m. jam buvo įteiktas veterinarijos magistro diplomas.

Už ryšius su narodnikais (turėjo ryšių su vienu iš „Proletariato“ partijos vadovų Liudviku Janavičiumi), lietuviškos spaudos platinimą buvo areštuotas ir kalinamas Peterburge, Petropavlovsko tvirtovėje, o po to išsiųstas į Kaukazą kovoti su kiaulių maru. Paaiškėjus naujiems faktams 1892 m. tardomas Vilniuje kartu su kitais 105 asmenimis ir nubaudžiamas 9 mėnesiams Lukiškių kalėjimo vienutėje. Išleistas iš kalėjimo vyksta į Nemajūnus. 1893 m. Nemajūnų bažnyčioje susituokia su Ustronės dvarininkaite Jadvyga Elena Murauskaite (Moravska). Santuoka truko neilgai, šeima iširo, E. Nonevičius grįžo į Vilnių. Vertėsi vet. gydytojo praktika. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje kultūrinėje veikloje, priklausė nelegaliam lietuvių inteligentų rateliui Dvylika Vilniaus apaštalų.

1904 m. susituokė su Vilniuje gyvenančia vokiete Sofija Amolina Šachtaite.

Prasidėjus rusų – japonų karui buvo išsiųstas į Odesą, ten gyveno 4 metus, po to išsikėlė į Maskvą. 1908–1914 m. dėstė bakteriologiją Maskvos M. Bliumentalio chemijos ir bakteriologijos institute. Už mokslinius darbus du kartus apdovanotas aukso medaliu. Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo kaip vyresnysis vet. gydytojas.

1918 m., užsitarnavęs papulkininkio laipsnį, grįžo į Lietuvą. E. Nonevičius turėjo nemažą tiek mokslinio, tiek praktinio darbo patirtį. Jis puikiai išmanė bakteriologiją ir kovos su užkrečiamosiomis ligomis dalykus, buvo iniciatyvus. Elijošius sukūrė serumą arklių įnosėms gydyti; paskelbė straipsnių apie gyvulių ligas ir gydymą. Lietuvos valdžia jam pavedė organizuoti veterinarijos departamentą. E. Nonevičius rūpinosi vet. diagnostikos gerinimu, bakteriologijos instituto steigimu.

1922 m. buvo paskirtas veterinarinės inspekcijos gydytoju su buveine Prienuose. Gyveno Nemajūnuose, važinėjo po kaimus Jiezno, Birštono, Nemajūnų apylinkėse gydydamas gyvulius. Įvertinus E. Nonevičiaus mokslinę ir praktinę veiklą jis buvo pakviestas į Lietuvos universitetą Kaune. Mokslinė taryba išrinko jį ekstraordinariniu profesoriumi ir veterinarijos skyriaus Patologinės anatomijos ir mėsos pažinimo katedros vedėju.

Skatindamas studentų mokslinius tiriamuosius darbus įsteigė savo vardo 1200 Lt premiją ir kas mėnesį aukojo po 100 Lt iš savo atlyginimo premijų fondui.

1929 m. jam buvo paskirta 420 Lt valstybinė pensija. Iš savo santaupų 4320 Lt paskyrė į savo vardo premijų fondą, iš kurio buvo mokamos pašalpos neturtingiems studentams.

Išėjęs į pensiją su žmona Sofija gyveno Nemajūnuose. Tvenkinyje augino karpius, atliko žuvivaisos tyrinėjimus, rašė mokslinius darbus. Už žvejybos įrankių ir žuvų apdorojimo priemonių kolekciją žemės ūkio parodoje apdovanotas aukso medaliu. Tačiau nemetė ir veterinaro praktikos. Neturtingų valstiečių gyvulius gydė be užmokesčio, dėl to buvo laikomas keistuoliu.

Mirė 1931 m. liepos 4 d., palaidotas Nemajūnų kapinėse.

Archyvai

Mokėdamas rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, lotynų, italų, latvių kalbas buvo sukaupęs didelę biblioteką. Domėjosi tautosaka, susijusia su liaudies veterinarija, užrašinėjo liaudiškus gydymo būdus. Deja, niekas tinkamai nesirūpino jo archyvais, didelė jų dalis sunyko.