Dniestro Bilhorodas

Dniestro Bilhorodas (ukr. Білгород-Дністровський) – miestas pietų Ukrainoje, Odesos srityje, 46 km į pietvakarius nuo Odesos, Dniestro limano pakrantėje, 18 km nuo Juodosios jūros. Rajono centras. Yra jūrinis uostas, geležinkelio stotis prie Odesos–Izmailo linijos, plentas į Odesą. Maisto (žuvies konservų, mėsos, vyno), baldų gamybos pramonė. Veikia krašto muziejus^[1]. Miesto įžymybė – didžiausias Ukrainoje Akermano fortas (XIII-XV a., plotas 9 ha). Yra senovės graikų miesto Tyro liekanos.

Dniestro Bilhorodas ukr. Білгород-Дністровський
Akermano tvirtovė
Dniestro Bilhorodas 46°11′0″ š. pl. 30°20′0″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Ukraina
Sritis	Odesos sritis
Rajonas	Dniestro Bilhorodo rajonas
Įkūrimo data	1816 m.
Gyventojų (2011)	50 296
Plotas	31 km²
Tankumas (2011)	1 622 žm./km²
Altitudė	28 m
Vikiteka	Dniestro Bilhorodas

Istorija

Apie VI a. pr. m. e. graikų kolonistai iš Mileto Tyro (Dniestro) upės žiotyse įkūrė Tyro (sen. gr. Τύρας) miestą. Čia apsigyveno tyragetų (Tyragetae) gentys (Tyro getai). Apie 50 m. pr. m. e. getai miestą sunaikino. Vėliau čia įsikūrė romėnai, miestą nusiaubė gotai, paskui miestas tapo pavaldus Bizantijai (vadintas Maurokastru (Μαυρόκαστρον)). Čia savo tvirtovę pastatė genujiečiai ir ją vadino Montecastro. 1359 m. miestas tapo pavaldžiu Moldovos kunigaikštystei, vadintas Četatia Alba (rumun. Cetatea-Albă). 1503 m. miestą užėmė ir iki 1918 m. valdė turkai (tada vadintas Akermanu (turk. Akkerman^[2]). Osmanams tai buvo strateginė tvirtovė kovose su ATR, o vėliau Rusija. 1770, 1774 ir 1806 m. rusai miestą buvo užėmę, bet turkai jį atkovodavo atgal. 1918 m. su visa Besarabija Akermanas atiteko Rumunijai, bet 1944 m. jį okupavo Raudonoji armija. Dniestro Bilhorodas tapo Ukrainos dalimi.

• 
  Šv. Nikolajaus cerkvė
• 
  Tyro liekanos
• 
  Miestas limano pakrantėje

Šaltiniai

1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 54
2. Kaba, John (1919). Politico-economic Review of Basarabia. United States: American Relief Administration. p. 15.