Turkų kalba

Turkų kalba (Türkçe) – tiurkų kalbų grupės kalba.^[2] Turkijos, Kipro bei Šiaurės Kipro valstybinė kalba; gimtoji turkų kalba. Taip pat vartojama Bulgarijoje, Graikijoje, Kosove, Makedonijoje, Rumunijoje bei milijonų turkų imigrantų Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose bei kitose ES valstybėse.

Daugiau informacijos Kalbama, Kalbančiųjų skaičius ...

Oficialus statusas
Turkų kalba Türkçe
Kalbama	Turkija, Kipras, Azerbaidžanas, Bulgarija, Vokietija, Makedonija ir kt.
Kalbančiųjų skaičius	Gimtoji ~80 mln. (2021)^[1] 88 mln. (gimtoji ir antroji)
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	23
Kilmė	Altajaus tiurkų ogūzų turkų
Oficiali kalba	Kipras Šiaurės Kipras Turkija
Kalbos kodai
ISO 639-1	tr
ISO 639-2	tur
ISO 639-3	tur
Geografinis paplitimas

Uždaryti

Rašto paminklai, užrašyti senąja tiurkų kalba žinomi nuo VII–VIII a., rasti Orchono slėnyje (Mongolija). Jie buvo užrašyti senuoju tiurkų raštu, dar vadinamu tiurkų runomis. VI–XI a. tiurkams migruojant į vakarus, tiurkų kalbos paplito po Centrinę Aziją. Viena iš ogūzų genčių, seldžiukai, kalbėję ogūzų kalba, XI a. pasiekė Mažąją Aziją. Tame pačiame amžiuje Karachanidų chanato mokslininkas Mahmudas al Kašgaris parašė pirmą tiurkų kalbos žodyną.

950 m. seldžiukai priėmė islamą, dėl to jų kalba pasipildė arabiškais ir persiškais skoliniais. Seldžiukų vartota ogūzų kalba palaipsniui virto turkų osmanų kalba. Ji buvo užrašoma arabų raštu, turėjo turtingas literatūrines tradicijas. Ši kalba, pasižymėjusi itin didele arabų ir persų skolinių gausa, buvo vartojama aukštuomenės, intelektualų, o tarp paprastų žmonių vystėsi šnekamoji („grubioji“) turkų kalba.

Šiuolaikinė turkų kalba susidarė žlugus Osmanų imperijai. 1928 m., praėjus penkeriems metams po Respublikos paskelbimo, jos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas įsakė iki tol turkų kalboje vartotus arabiškus rašmenis pakeisti lotyniškais. Tai buvo viena iš daugelio jo reformų, norint sumoderninti Turkiją ir priartinti prie Europos. 1932 m. įsteigtas Turkų kalbos institutas (Türk Dil Kurumu), nepriklausoma organizacija. Institutas skelbė, jog kalbos grynumą galima apginti tik atsisakant įsisenėjusių skolinių, daugiausia iš arabų bei persų kalbų. Netrukus buvo sukurti ir pradėti vartoti nauji turkiški kai kurių žodžių atitikmenys. Osmanų vartoti skoliniai uždrausti vartoti spaudoje, o atitikmenys jiems kurti iš šnekamosios turkų kalbos, kuriant naujadarus bei ieškant variantų senojoje tiurkų kalboje.

Perėjimas iš osmanų į turkų kalbą nebuvo staigus, dar ir dabar daug žmonių, gimusių prieš 1940 m. vartoja persiškus ir arabiškus skolinius. Net ir paties Atatiurko 1927 m. sakytoje kalboje gausu osmaniškų žodžių, todėl vėliau buvo parengti net 3 šios jo kalbos vertimai.

Prieštaringos situacijos dėl skolinių išlikusios iki šių laikų, dažnai yra vartojami tiek persiški ir arabiški žodžiai, tiek naujadarai. Kalba pildosi ir angliškais, prancūziškais skoliniais.

Remove ads

Turkų kalba paplitusi ne tik Turkijoje, bet ir buvusios Osmanų imperijos teritorijoje, ypač Balkanuose. Ši kalba yra valstybinė Turkijoje, Kipre ir turkų valdomame Šiaurės Kipre, regioninį statusą turi Kosove, Rumunijoje ir Makedonijoje. XX a. antroje pusėje daug turkų emigravo į vakarų Europos šalis – Vokietiją, Nyderlandus, Belgiją, Prancūziją, Švediją, Jungtinę Karalystę, Šveicariją, Austriją ir kt. Tiesa, dalis jų jau nebekalba turkiškai. Turkų kalbą kontroliuoja 1932 m. įkurta Turkų kalbos asociacija.

Tarmės

Turkų kalba turi didelę tarmių įvairovę. Oficialioji turkų kalba paremta Stambulo tarmės pagrindu. Už šiandieninės Turkijos ribų yra susiformavusios tokios tarmės: Rumelijos turkų (šiaurės Graikija, Makedonija, Bulgarija), Kipro turkų, Balkanų gagaūzų turkų. Jos susiformavo dar Osmanų laikais ir nepaveiktos ar mažai paveiktos reformų. Anatolijos (Mažosios Azijos) tarmės skiriamos į 3 pagrindines grupes: rytų, pietryčių ir vakarų. Rytinės tarmės sudaro dialektinį tęsinį su azerbaidžaniečių tarmėmis, Trabzono tarmės paveiktos graikų kalbos, hamešinų tarmė – armėnų kalbos. Karamanlidų tarmė, vartota turkų stačiatikių, pasižymi didele permaiša su graikų kalba ir užrašoma graikų raštu.

Remove ads

Turkų kalba turi šiuos balsius – ‹a›, ‹e›, ‹ı›, ‹i›, ‹o›, ‹ö›, ‹u›, ‹ü›. Kalba neturi dvibalsių, o kai greta atsiduria du balsiai (pvz., arabiškuose skoliniuose), jie tariami atskirai. Tiesa, silpnas dvibalsis tariamas, kuomet du balsius skiria raidė ğ (pvz., soğuk bus tariama [soʊk]). Turkų kalba, kaip ir daugelis kitų tiurkų kalbų, pasižymi balsių harmonija – žodyje naudojami tik užpakalinės eilės balsiai (a, ı, o, u) arba tik priekinės eilės (e, i, ö, ü). Kadangi turkų kalba yra agliutinacinė (žodžio priklausomybė keičiama pridedant priesagas), priesaga priklauso nuo paskutinio skiemens balsio eilės, pvz., daugiskaitos priesaga -lar/ler naudojama taip: po užpakalinės eilės balsio eina -lar (yıldız – yıldızlar), o po priešakinės eilės balsio eina -ler (dil – diller). Kitas variantas, kai priesaga gali būti net 4 tipų, priklausomai ne tik nuo eilės, bet ir atvirumo/uždarumo: Türkiye'dir, kapıdır, gündür, paltodur. Balsių harmonizavimas netaikomas sudurtiniams žodžiams bei skoliniams.

Turkų kalba turi 24 priebalsius: nosinius (m, n), sprogstamuosius (p, b, t, d, tʃ, dʒ, c, ɟ, k, ɡ), pučiamuosius (f, v, s, z, ʃ, ʒ, ɰ, h), pusbalsius (ɫ, l, j) ir virpamąjį (ɾ). Fonema /ɰ/ turkų kalboje žymima raide ğ reiškia labai silpną garsą, artimą lietuvių h. Ši fonema niekad nebūna žodžio ar skiemens pradžioje, o tik po balsio.

Kirtis paprastai būna paskutiniame skiemenyje. Išimtys būna skoliniuose, žodžiuose su priesagomis, vietovardžiuose, prieveiksmiuose.

Remove ads

Pagrindinis straipsnis – Turkų kalbos abėcėlė.

Dabartinė turkų kalbos abėcėlė (alfabe) patvirtinta 1928 m. ir pakeitė iki tol naudotą arabų rašto pagrindu sukurtą osmanų abėcėlę. Buvo atsisakyta balsių a, i, u ilgųjų variantų žymėjimo, trijų skirtingų z raidžių (kadangi turkų kalboje tariama vienodai, o arabų kalba turi skirtingus tarimus, prie kurių osmanai prisitaikė). Abėcėlė fonetinė, kiekviena raidė atitinka atskirą garsą. Viena iš išskirtinių turkų abėcėlės raidžių – i su tašku ir i be taško (ı). Pastaroji reiškia gerklinį garsą y (kaip rusų ы). Be žemiau pateiktų raidžių dar kartais (bet dabar jau retai) naudojamos raidės â, î, û. Jos skirtos atskirti vienodai rašomus, bet skirtingą reikšmę turinčius žodžius, bei ilguosius balsius arabiškuose skoliniuose.

A

Â

B

C

Ç

D

E

F

G

Ğ

H

I

İ

Î

J

K

L

M

N

O

Ö

P

R

S

Ş

T

U

Ü

Û

V

Y

Z

a

â

b

c

ç

d

e

f

g

ğ

h

ı

i

î

j

k

l

m

n

o

ö

p

r

s

ş

t

u

ü

û

v

y

z

Remove ads

Pagrindinis straipsnis – Turkų kalbos gramatika.

Turkų kalba – agliutinacinė, turinti daug afiksų, ypač priesagų ir galūnių. Vienas žodis gali turėti daug afiksų, su jais iš daiktavardžio šaknį turinčio žodžio galima padaryti veiksmažodį, ir atvirkščiai. Dauguma afiksų žymi žodžio gramatinę padėtį. Dėl tokio afiksų naudojimo turkų kalboje neretai sutinkami ir gan ilgi žodžiai. Ilgiausiu turkišku žodžiu laikomas juokais padarytas Çekoslovakyalılaştıramadıklarımızdanmışsınız („tu sakai esąs tas, kurio mes negalėtume paversti čekoslovaku“).

Turkų kalbos daiktavardis neturi artikelio, nekaitomas giminėmis, turi 6 linksnius. Skaičių nurodantis afiksas -lar/-ler visada eina tuoj po daiktavardžio šaknies, prieš kitus afiksus.

Daugiau informacijos Linksnis, Galūnė ...

Linksnis	Galūnė	Pavyzdžiai		Reikšmė
Linksnis	Galūnė	köy „kaimas“	ağaç „medis“	Reikšmė
vardininkas	Ø (nėra)	köy	ağaç	kaimas/medis
kilmininkas	-in	köyün	ağacın	kaimo/medžio
naudininkas	-e	köye	ağaca	kaimui/medžiui
galininkas	-i	köyü	ağacı	kaimą/medį
abliatyvas	-den	köyden	ağaçtan	iš kaimo/iš medžio
vietininkas	-de	köyde	ağaçta	kaime/medyje

Uždaryti

Galininkas naudojamas tik su žymimaisiais objektais. Daugiskaitos galūnė nenaudojama kuomet prieš daiktavardį jau yra nurodytas objektų skaičius (pvz., „3 kaimai“ uç köy ne üç köyler). Be to, turkų kalboje priklausomybės įvardis eina kaip daiktavardžio afiksas – evim „mano namas“ (ev – „namas“, im – „mano“), evimde – „mano name“, eviniz – „jūsų namas“, evinizdeyim – „aš esu jūsų name“ (ev – „namas“, iniz – „jūsų“, de – vietininkas, (y)im – „esu“). Turkų kalba taip pat turi sudėtingą daiktavardžių tarpusavio derinimą.

Būdvardžiai nelinksniuojami, bet dažnai gali virsti daiktavardžiais, pvz., güzel („gražus“) – güzeller („gražuoliai/ės“). Būdvardžiai var („esąs“) ir yok („nesąs“) vartojami kaip veiksmažodis „būti“: süt yok – „nėra pieno“.

Veiksmažodžiai asmenuojami kaitant galūnes, gali būti neigiamieji, galimieji ir negalimieji. Kaitomi laikais (esamasis, būtasis, būsimasis, aoristas [bendrasis, nežymimasis]), nuosakomis (tariamoji, liepiamoji, atpasakojamoji, geidžiamoji, reikiamoji), veikslais. Neiginys -me naudojamas iš karto po veiksmažodžio šaknies.

Žodžių tvarka sakinyje paprastai yra veiksnys-papildinys-tarinys, tačiau, norint pabrėžti kurią nors iš sakinio dalių, tvarką galima sukeisti.

Remove ads

Pagrindinis straipsnis – Turkų kalbos žodynas.

2005 m. Turkų kalbos asociacijos išleistame Güncel Türkçe Sözlük žodyne, sudarytame iš 104 481 įrašų, 14 % sudaro svetimos kilmės žodžiai.

Daugiau informacijos Lietuviškai, Turkiškai ...

Lietuviškai	Turkiškai
Įvardžiai
Aš	Ben
Tu	Sen
Jis	O
Ji	O
Mes	Biz
Jūs	Siz
Jie	Onlar
Jos	Onlar

Uždaryti

Sveikas/Sveika/Sveiki!: Selam!
Labas!: Merhaba!
Labas rytas: Günaydın
Laba diena: İyi Günler
Labas vakaras: İyi Akşamlar/Yakşamlar
Malonu jus matyti: Seni görmek güzel
Sveikas atvykęs/sveiki atvykę: Hoşgeldin(iz)
Kaip sekasi?: Nasıl gidiyor/Nasılsın?
Ačiū: Teşekkürler/Teşekkür ederim
Prašau (prašant, nurodant): lütfen
Viso/iki: Sonra görüşürüz
Viso gero/viso labo: Hoşça kal
Labanakt: İyi geceler
Iki malonaus susitikimo: Görüşmek üzere
Atsiprašau: Üzgünüm
Telaimina tave Dievas: Allaha emanet ol

Remove ads

[1]
Johanson, Lars (2021), Turkic, Cambridge University Press, ISBN 9781009038218, "Turkish is the largest and most vigorous Turkic language, spoken by over 80 million people, a third of the total number of Turkic-speakers... Turkish is a recognized regional minority language in North Macedonia, Kosovo, Romania, and Iraq."
[2]
Vidas Kavaliauskas. Turkų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 254 psl.