From Wikipedia, the free encyclopedia
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
Bliūdsukių senosios kapinės, vadinamos Marų kapeliais, Markapiais, Senkapiais, Kapeliais – neveikiančios kapinės Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pietuose, šalia Būbelių ir Žygų (Žalgirio seniūnija), 0,6 km į šiaurės rytus nuo kelių 216 Gargždai–Kretinga ir Dupulčiai–Būbeliai kryžkelės. Saugotinas kultūros paveldo objektas.
| Bliūdsukių senosios kapinės | |||
|---|---|---|---|
  Bliūdsukių senosios kapinės |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Žalgirio seniūnija | ||
| Plotas | 0,27 ha | ||
| Naudotas | XVIII a. – 1917–1918 m. | ||
| Žvalgytas | 1959, 1991, 1995 m. | ||
Įrengtos apie 3 m virš laukų iškilusioje, medžiais apaugusioje kalvoje. Pietvakarinėje pusėje stovi masyvi koplytėlė ir 2 aukšti kryžiai. Į pietus ir pietryčius nuo jų žymūs keturių kapų kauburėliai. Apie 20 m į šiaurės rytus nuo koplytėlės yra 1941 m. raudonarmiečių iškasta duobė dzotui.
Teritorijos plotas – 0,27 ha, perimetras – 252 m.
Medinė, apsidės plano, stačiasienė, vienanavė, atvira iš priekio. Frontonas trikampis, aklinas, stogas trišlaitis, apskardintas, su skardos kryželiu. Aukštis – 2,89 m, plotis – 1,96 m.
Įrengtos XVIII a., vadinamos Markapiais, Marų kapeliais, Senkapiais, Kapeliais. Jose iki XIX a. laidoti Bliūdsukių, Padegalių, Petreikių kaimų gyventojai. Vėliau buvo pakasami savižudžiai, nekrikštyti mirę kūdikiai, 1917–1918 m. laidotos dizenterijos aukos.
Kapines XIX a. uždarius, mirusiųjų atminimui buvo pastatyti keli aukšti ąžuoliniai kryžiai ir koplytėlė su Švč. Marijos Maloningosios skulptūra. XX a. I pusėje koplytėlė atnaujinta. Prie koplytėlės Kryžiaus ir Šv. Morkaus dienomis gyventojai rinkdavosi melstis už mirusiuosius. Apie pamaldų pradžią buvo pranešama mušant geležiniu strypu arba plaktuku į plūgo noragą, pakabintą priešais koplytėlę.
1941 m. kapinių kalvoje raudonarmiečiai iškasė duobę kariniam įtvirtinimui, kurio įrengti nesuspėjo.
Padavimas pasakoja, kad kapinių kalva yra dirbtinė, supilta ant žemaičių karžygio, žuvusio kovoje su priešais, kapo.[1]
1959 m. žvalgė Juozas Mickevičius, 1991 m. – Julius Kanarskas, 1995 m. – Kultūros paveldo centras (Loreta Kazlavickienė, Jadvyga Verksnienė).
