Bertel Thorvaldsen

Bertelis Torvaldsenas (dan. Bertel Thorvaldsen, 1770 m. lapkričio 19 d. – 1844 m. kovo 24 d.) – danų XIX a. skulptorius, daugiausia dirbęs Italijoje, Romos mieste. Jis yra vertinamas antru reikšmingiausiu klasicizmo skulptoriumi po Kanovos. Torvaldseno darbams būdingas šaltas ir preciziškas stilius imituojant Sen. Graikijos skulptūras.

Žinomiausiais jo darbais įvardijami: „Laiminančio Kristaus“ skulptūra Kopenhagos Dievo Motinos katedroje ir „Liucernos liūtas“ Liucernoje. Palangos Botanikos parko „Laiminančio Kristaus“ skulptūra (sunaikinta), linkstama tikėti, buvo sukurta Torvaldseno mokinių.^[1]

Bertelis Torvaldsenas gimė 1770 m. lapkričio 19 d. Kopenhagoje. Buvo neturtingo medžio raižytojo, išeivio iš Islandijos sūnus. Motina buvo smulkaus tarnautojo duktė. 11 metų Torvaldsenas įstojo į Kopenhagos meno akademiją, kur mokėsi skulptoriaus meno. 1796 m. Torvaldsenui pasitaikė galimybė apsilankyti Romoje, kur buvo pasiųstas tobulintis trejiems metams. Šiuos metus Torvaldsenas laikė savo tikrojo gimimo metais. Romoje jis iš tikro praleido apie 40 metų. Susipažino su antikine ir Italijos skulptūra. 1803 m. atlikta statula „Jasonas su aukso vilna“ išgarsino skulptorių. Nuo to laiko Torvaldseno šlovė tik didėjo. Jis gaudavo užsakymų iš užsienio.

1812 m. jis atliko frizą Aleksandro Makedoniečio žygių motyvais Kvirinalo rūmuose Napoleono apsilankymo proga. Apie 1820 m. vienu metu jo dirbtuvėse galėjo dirbti apie 40 pameistrių. 1819 m. Kopenhagoje Torvaldsenas pradėjo kelionę po Europą, kurios metu aplankė Vieną, Berlyną, Varšuvą. Skulptorius susilaukė didžiulio dėmesio iš kilmingųjų šeimų. Maždaug tuo metu Torvaldsenas pradėjo planuoti naujai statomos Kopenhagos Dievo Motinos katedros puošybos statulomis ir bareljefais schemą, kurių elementus įgyvendino per sekančius kelerius metus. 1824-31 m. jis kūrė popiežiaus Pijaus VII pomirtinį monumentą Šv. Petro bazilikoje. Kūrė žinomų žmonių paminklus: apie 1820-29 m. − Juzefo Poniatauskio Varšuvoje, 1829-30 m. − astronomo Koperniko Varšuvoje, 1830-31 m. − anglų poeto Bairono Kembridže, 1835-39 m. − vokiečių poeto Šilerio Štutgarte, 1837 m. − Gutenbergo Maince, 1839 m. − Bavarijos elektoriaus Maksimilijono I Miunchene.

1838 m. Torvaldsenas grįžo į gimtąją Kopenhagą, kur buvo sutiktas kaip nacionalinis didvyris. 1839 m. prasidėjo Torvaldseno muziejaus statybos Kopenhagoje (baigtos iki 1848 m.). Torvaldsenas mirė Kopenhagoje 1844 m. kovo 24 d. Palaidotas savo muziejaus kieme. Didžiąją daugumą žymiausių Torvaldseno skulptūrų sudaro darbai antikinės mitologijos motyvais. Jo stiliui prikišamas šaltumas ir pernelyg preciziškas antikinių formų laikymasis, bedvasiškumas lyginant su Kanovos gyvo skulptūros paviršiaus vaizdavimu. Torvaldsenas iš tikro niekuomet nebuvo Graikijoje, kurios senovinės skulptūros modelius laikė aukščiausiu idealu. Apie 1816 m. jis susipažino ir dalį Senovės Graikijos skulptūrų restauravo, kai šios buvo gabenamos pro Romą į Miuncheną.

„Jasonas su aukso vilna“ (1803, Torvaldseno muziejus, Kopenhaga)
„Ganimedas girdo Dzeusą, pasivertusį ereliu“ (apie 1812, Torvaldseno muziejus, Kopenhaga)
„Venera su obuoliu“ (apie 1813-16, Torvaldseno muziejus, Kopenhaga)
„Kupidonas ir trys gracijos“ (apie 1818-19, Torvaldseno muziejus, Kopenhaga)
„Liucernos liūtas“ (apie 1820-21, Liucerna)
„Persėjas ir Andromeda“ (Naujoji nacionalinė galerija, Berlynas)
„Laiminantis Kristus“ (Kopenhagos Dievo Motinos katedra, Kopenhaga)
Popiežiaus Pijaus VII antkapinis monumentas (Šv. Petro bazilika, Roma)
„Mikalojus Kopernikas“ (Varšuva)
„Maksimilijonas I“ (Wittelsbacherplatz, Miunchenas)