Mereb Melašas

Mereb Melašas („už Merebo upės“) – istorinė Etiopijos imperijs administracinė provinija, egzistavusi iki XVIII a., ir atkurta 1878–1890 m. Provincija apėmė dabartinės Eritrėjos šiaurines dalis.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mereb Melašas Mereb Melash
← 1875 – 1890 →
Valstybė	Etiopija
Administracinis centras	Debarva, Asmara (1878-1890)
Vietininkas	Bahr negus

Viduramžių provincija

Seniausiais laikais jis buvo vadinamas Maekele Bahr, kas reiškia „tarp vandenų“. Taip turima omenyje, kad regionas geografiškai yra tarp Raudonosios jūros ir Merebo. Manoma, kad regionas kaip provincija egzistavo jau iki XV a. Oficialus provincijos sukūrimas siejamas su Solomonidų dinastijos imperatoriumi Zara Jakobu (1434–1468). XV a. imperatorius pavadino šią provinciją Midri Bahri („vandenų žemė“), mat ji buvo arčiausiai jūros. Taip regioną iki šiol neretai vadina vietiniai. Provincijoje paskirtas specialus vietininkas, tituluojamas Bahr negus (tigr. ባሕር ንጉሥ, t. y. „jūros karalius“).

Tuo metu Bahr negusams suteikta valdžia valdyti vakarinio Širės, Serajės, Buro (Rytinio Tigrajaus, t. y. Akelės Guzai ir Agamės regionų) šumus (vietininkus), Hamasieno kentibas (vietos vadus). Taigi, jis kontroliavo šiaurines tigrajų gyvenamas sritis, daugiausia už Merebo upės. Hamasieno regiono miestas Debarva tapo visos provincijos sostine, o Bahr neguso titulas buvo antras pagal rangą po imperatoriaus. Be šių tankiausiai gyvenamų istorinės Etiopijos regionų, provincijai priklausė gyvulių augintojai tigriai šiaurėje ir vakaruose, pajūrio žemumos (Sahelis su svarbiausiu uostu Nafka, ir Semharas su uostu Masava). Kai kurie tuometiniai autoriai teigė, kad provincijos teritorija siekė Suakiną šiaurėje (dab. Sudanas). Bahr negusai džiaugėsi nemaža autonomija, nors ir buvo Imperijos vasalai.

1543 m. Bahr Negusas padėjo Etiopijos imperatoriui laimėti mūšį prieš Adalio sultonatą. 1557 m. provincija tiesiogiai patyrė Osmanų agresiją. Turkai užėmė visus pajūrio miestus, taip pat apgulė Bahr neguso sostinę Debarvą. Tuometinis Bahr negusas Ješahas kelis kartus sumušė turkus su Etiopijos imperatoriaus pagalba, tačiau galutinai prarastas pajūris, kuris izoliavo krikščionišką valstybę nuo pasaulio. Užkariautosios sritys buvo piečiausia Osmanų imperijos dalis ir vadinosi Habešu. Ješako valdymas žymėjo ir pablogėjusius santykius su Imperija. Imperatorių Menaso (1559–1563), Sarsa Dengelio (1550–1597) laikais Ješakas ne kartą sukilo ir net sudarė sąjungą su buvusiais priešais Osmanais ir Adaliu. Tai nulėmė ne tik jo žūtį 1578 m., bet ir provincijos nusilpimą. Nors Bahr negusais buvo tituluojamasi iki XVIII a. pradžios, reali valdžia buvo sumenkusi, ir tolimesnis provincijos likimas nežinomas.

Manoma, kad po Etiopijos imperijos centrinės valdžio sunykimo, provincijos regionai buvo nepriklausomi, regionas ekonomiškai ganėtinai skyrėsi nuo likusios Etiopijos, mat čia buvo mažiau išsivystę feodaliniai santykiai, valstiečiai turėjo daugiau teisių, o valdymo sistema šiek tiek priminė respublikinę, mat egzistavo renkama vyresniųjų taryba šimagilė.

Provincijos atkūrimas

Vietininko Alula Engida rūmai Asmaroje

Johanes IV kontroliuojamos sritys (rausva spalva)

Regionas į šiaurę nuo Merebo buvo prijungtas prie Imperijos ir iš pradžių priklausė Tigrajaus provincijai, t. y. atiduotos Tigraj Mekoneno valdžiai. Provincija, šį kartą pavadinimu Mereb Melaš, buvo atkurta 1875 m., kuomet imperatorius Johanes IV (1872–1889) paskyrė čia vietininką, kuris rezidavo Asmaroje.

Tuo pat metu, per XIX a. II pusę pajūrį kolonizavo italai, provincijos teritorijoje vyko daug mūšių tarp Etiopijos ir Italijos. 1890 m. italai užėmė Mereb Melašą, įjungdami provinciją į Eritrėjos koloniją. 1936 m. ją prijungus prie Italijos Rytų Afrikos, ji tapo viena iš šešių gubernijų, valdomų atskirų gubernatorių. Iš Mereb Melašo suformuotos trys administracinės provincijos, atsižvelgiant į vietinius istorinius regionus: Hamasienas, Akele Guzaj ir Serajė.

Vietininkai

XIX a. provincija turėjo du vietininkus:

• 1875–1879 Wolde Mikael
• 1879–1890 Ras Alula Engida