Eritrėja

Eritrėja, oficialiai Eritrėjos valstybė – šalis šiaurės rytų Afrikoje, Somalio pusiasalyje. Ribojasi su Sudanu vakaruose, Etiopija pietuose, Džibučiu pietryčiuose ir šiaurės rytuose su Raudonąja jūra, priešais Saudo Arabiją ir Jemeną. Dahlako salynas ir kelios Hanišo salos taip pat priklauso Eritrėjai.

Eritrėjos valstybė tigr. ሃገረ ኤርትራ Hagere Ertra
Vėliava Herbas
Himnas: „Eritrėja, Eritrėja, Eritrėja“
Eritrėja žemėlapyje
Valstybinė kalba	nenustatyta (faktiškai: tigrajų)
Sostinė	Asmara
Didžiausias miestas	Asmara
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • -  • -	Isaias Afewerki - -
Plotas  • Iš viso  • % vandens	121 320 km2 (96) nėra duomenų
Gyventojų  • 2017  • Tankis	5 481 906 (117) 43,1 žm./km2 (168)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2018 5,877[1] mlrd. $ (165) 1 010[2] $ (188)
Valiuta	nakfa (ERN)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC +3 nėra
Nepriklausomybė Ribota Pilna	nuo Etiopijos 1991 m. gegužės 29 d. 1993 m. gegužės 24 d.
Interneto kodas	.er
Šalies tel. kodas	291

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Eritrėjos istorija.

Apie Eritrėją iki XVII a. žiūrėkite straipsnį Etiopijos istorija, Mereb Melašas

Eritrėjos istorija neatsiejamai susijusi su Etiopijos ir ypač su jos istorinio Tigrajaus regiono istorija. Čia klestėjo senosios Etiopijos civilizacijos valstybės, tokios kaip Damotas, Aksumo imperija. VII a. šiai nunykus, į regioną migravo bedžai, sahai ir kitos gentys. Nuo Saliamonidų įsigalėjimo XIII a. Eritrėja priklausė Etiopijos imperijai. Nuo XV a. čia buvo įkurta šiauriausia administracinė Midi Bahri provincija, kurioje rezidavo imperijos vietininkas, tituluojamas Bahr negus, t. y. „jūros valdovu“. Jis turėjo nemažą autonomiją nuo Etiopijos.

XVI a. antroje pusėje į regioną ėmė kėsintis Osmanų imperija, kuri užėmė visus pajūrio miestus ir čia įkūrė Habešo provinciją su centru Masavoje. Jiems valdant Eritrėjos pajūris buvo galutinai islamizuotas, tačiau žemyninės sritys, veikiamos Etiopijos imperijos, išsaugojo krikščionybę. Bet nuo XVII a. Etiopijos tiesioginė kontrolė regione buvo labai silpna, o vietos kunigaikščiai čia tvarkėsi beveik nepriklausomi. Eritrėjoje egzistavo ir Hamasieno respublika.

1864 m. Habešo provincija iš Osmanų perėjo Egipto kontrolėn, ir čia įkurta Raudonosios jūros pakrantės provincija. Ši provincija 1875 m. apėmė beveik visą Eritrėją (taip pat ir Džibutį, dalį Somalio), išskyrus tigrajų gyvenamas aukštikalnių teritorijas. 1875–1876 m. Egiptas triuškinančiai pralaimėjo keletą mūšių Etiopijai ir ilgainiui atsisakė savo ambicijų regione. Tačiau netrukus Eritrėjos pakrantėje pasirodė italai, kurie kolonizavo pajūrio miestus ir atėmė juos iš Egipto, o vėliau įsiskverbė į krašto gilumą. 1885 m. jie užgrobė ir Eritrėjos aukštumas, atplėšdami nuo Etiopijos Mereb Melašo provinciją (ją, kaip ir teritorijas šiauriau, Etiopijos imperatorius pripažino Italijos nuosavybe). 1890 m. Mereb Melašas buvo sujungtas su pajūrio kolonijomis ir taip buvo suformuota Eritrėjos kolonija. Tada galutinai nusistovėjo Eritrėjos teritorija ir sienos. 1936 m. kolonija buvo įtraukta į didesnę Italijos Rytų Afriką ir jos teritorija praplėsta.

Italijai pralaimėjus karą nuo 1941 m. Eritrėją kontroliavo Jungtinė Karalystė, kuri vėl sumažino jos teritoriją. 1952 m. Jungtinėms Tautoms nusprendus prijungti Eritrėją prie Etiopijos, su sąlyga, kad bus išlaikyta jos autonomija, paskelbta Etiopijos ir Eritrėjos federacija. Tačiau prasidėjus Etiopijos valdžios centralizacijai, kylant kitiems nesutarimams dėl įvairių priežasčių Eritrėja nesijautė Etiopijos dalimi. Tai 1961 m. paskatino Eritrėjos nepriklausomybės karą, kuris baigėsi tik 1991 m. Eritrėjos nepriklausomybe. Šio karo metu Eritrėja buvo oficialiai inkorporuota į Etiopiją kaip Eritrėjos provincija.

Net po nepriklausomybės atgavimo įtampa tarp dviejų valstybių nemažėjo. XX a. pabaigoje Eritrėja pradėjo Etiopijos-Eritrėjos karą, kuris turėjo išspręsti kai kuriuos abiejų valstybių sienų nesutarimus. Per karą žuvo daugybė žmonių, bet teritorinių pakitimų beveik nepasiekta.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Eritrėjos politinė sistema.

Eritrėjos prezidentas Isaias Afewerki.

Eritrėja yra vienpartinė prezidentinė respublika. Eritrėjos politinė sistema organizuojama pagal 1993 m. priimtą Konstituciją, tačiau joje išdėstyti principai nėra visais atvejais iki galo įgyvendinami.

Šalies parlamentas (Nacionalinis susirinkimas) susideda iš 150 vietų. Paskutiniai jo rinkimai vyko 1993 m., kuriuos laimėjo Liaudies frontas už demokratiją ir teisingumą (LFDT). Tais pačiais metais parlamentas šalies prezidentu išrinko Isaias Afewerki, kuris šį postą užima iki šiol. Šalies prezidentas tuo pačiu metu eina šalies, vyriausybės ir valdančiosios partijos vadovo pareigas.

Šalyje politinė opozicija yra silpna, dabartinės valdžios kritikai persekiojami, draudžiamas žmonių būrimasis į kitas politines partijas nei LFDT.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Eritrėjos regionai.

Eritrėjos regionai.

Eritrėja suskirstyta į 6 regionus ir 53 apskritis.

Eritrėjos regionai:

1. Maekelis,
2. Debubas,
3. Gaš Barka,
4. Anseba,
5. Šiaurinė Raudonoji Jūra,
6. Pietinė Raudonoji Jūra.

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Eritrėjos geografija.

Eritrėjos aukštumos

Eritrėja yra Šiaurės Afrikoje, prie Raudonosios jūros. Plotas 131 320 km². Eritrėja ribojasi su šiomis šalimis: Džibučiu (113 km), Etiopija (912 km), Sudanu (605 km). Raudonojoje jūroje yra šaliai priklausantis Dahlako salynas.

Eritrėjos šiaurės vakarinę dalį užima Etiopijos kalnyno atšaka – Eritrėjos kalnynas. Jame yra aukščiausia šalies vieta – Soiros kalnas (3018 m). Centrinę dalį užima Danakilių įduba – Didžiojo Riftinio slėnio dalis. Čia paviršius nusileidžia žemiau jūros lygio (Kululo ežeras, -75 m). Pietrytinė dalis kalnuota (aukštis iki 2248 m, Ramlau k.). Šalyje yra keletas užgesusių ir tebeaktyvių ugnikalnių kūgių (Musa Ali, Nabras, Dubis, Alidas ir kt.).

Upių tinklas gan retas, daug upių per sausras išdžiūsta. Eritrėjos šiaurės vakarų upės priklauso Nilo baseinui (Marebas, Tekezė), kitos upės savo vandenis neša į Raudonąją jūrą (Barka, Damasas, Vokiras, Aligidė). Danakilių įduboje yra druskingų ežerų.

Klimatas subekvatorinis, daugiausia karštas ir sausas. Eritrėjos kalnyne būdingas gan drėgnas ir vėsesnis klimatas. Kalnuose esančioje Asmaroje visus metus laikosi beveik tokia pat temperatūra, tačiau dideli dienos ir nakties temperatūrų skirtumai (nuo 5 iki 25 °C). Per metus iškrenta 500–600 mm kritulių, beveik visi per trumpą liūčių laikotarpį (liepą-rugpjūtį). Raudonosios jūros pakrantėje, o ypač Danakilių įduboje būdingas labai karštas ir sausas klimatas (vidutinė temperatūra viršija 30 °C).

Didžiąją dalį šalies užima pusdykumės ir sausringos savanos, o pietryčiuose plyti Danakilių dykuma. Seniau kalnuose plytėjo nemaži miškų plotai, bet dauguma jų iškirsta.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Eritrėjos ekonomika.

Eritrėjos žemės ūkis nukentėjo per 30 metų nepriklausomybės kovas, bei 1998–2000 m. pasienio nesutarimus su Etiopija. Apie 70 % Eritrėjos populiacijos augina gyvulius. Eritrėjoje auginami sorgai, kviečiai, kukurūzai, medvilnė, kava, tabakas. Auginami galvijai, avys, ožkos, kupranugariai. Dahlako salyne renkami perlai, žvejojama.

Šalies gamtinės iškasenos yra auksas, varis, kalio karbonatas, cinkas, geležis, druska, bet jie nėra pradėti eksploatuoti.

Eritrėja be maisto produktų apdorojimo, tekstilės ir konstrukcinių medžiagų didesnių gamintojų neturi.

Importuojamos plataus vartojimo prekės, įvairūs mechanizmai, naftos produktai. Eksportuojami galvijai, tekstilės produktai ir sorgai. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra Etiopija, Saudo Arabija, Sudanas, Italija.

Geležinkelio tunelis Eritrėjos centrinėje plynaukštėje.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – Eritrėjos gyventojai.

Eritrėjoje oficialiai pripažįstamos 9 etninės grupės, gyvenančios skirtinguose šalies regionuose. Derlingiausias šalies regionas (administraciniai Maekelio, Debubo regionai ir sritys aplink juos) yra apgyvendintas sėslių semitų tigrajų, kurie taip pat gyvena ir šiaurinėje Etiopijoje. Jie (dauguma krikščionys) sudaro apie 50% šalies gyventojų. Jiems kalbiškai giminingi yra klajokliai tigriai, apgyvendinę kalnuotus regionus į šiaurę (31%). Eritrėjoje taip pat gyvena semitų-chamitų kalbomis kalbantys musulmonai klajokliai bedžai (vienas jų klanas – hedarebai), sahai. Dar dvi grupės, gyvenančios pietvakarių Eritrėjoje, yra Rytų Sudano kalbomis kalbantys kunamai ir narai, atsikėlę iš Sudano.

Vėliausiai į Eritrėjos teritoriją atsikėlę tautos yra krikščionys agavai (vienas iš keturių jų klanų – bilenai), migravę čia XVI a. Šiaurinę pakrantę yra apgyvendinę arabams giminingi rašaidai, kurie čia atsikėlė XIX a. iš Arabijos. Taip pat Eritrėjoje nuo XIX a. pabaigos gyvena Eritrėjos italai, kurie nėra pripažinti kaip etninė mažuma. Nuo kolonijinių laikų šalyje šiek tiek kalbama itališkai, tačiau dažniausiai vartojamos kalbos – tigrinja ir arabų.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Eritrėjos kultūra.

Kita informacija

Vikiteka: Eritrėja – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Eritrėja

• Eritrėjos ryšiai
• Eritrėjos transportas
• Eritrėjos karinės pajėgos
• Eritrėjos tarptautiniai santykiai
• Eritrėjos šventės

Šaltiniai

1. „Report for Selected Countries and Gross domestic product current prices“. World Economic Outlook Database, October 2019 (anglų).
2. „Gross domestic product per capita current prices“. World Economic Outlook Database, October 2019 (anglų).

Nuorodos

Eritrėjos valdžios tinklalapiai:

• Eritrėjos valdžios tinklalapis Archyvuota kopija 2018-06-22 iš Wayback Machine projekto.

Eritrėjos profilis:

• Eritrėjos profilis iš BBC tinklalapio
• Eritrėjos profilis iš CIA tinklalapio Archyvuota kopija 2020-04-24 iš Wayback Machine projekto.

Eritrėja žemėlapiuose:

• Eritrėjos fizinis žemėlapis
• Eritrėjos politinis žemėlapis
• Eritrėjos kelių žemėlapis
• Eritrėja googlemaps žemėlapyje

Kita informacija apie Eritrėją: