Aramėjai

Aramėjai (aramėjų kalba: ܐܪܡܝܐ ,רמיא aramáyé) – semitų, pusiau klajoklių gyvulių augintojų tauta, XII a. pr. m. e.-VII a. gyvenusi Aukštutinėje Mesopotamijoje ir Sirijoje. Aramėjai kalbėjo aramėjų kalba, kuri buvo užrašoma šiek tiek modifikuota finikiečių abėcėle. Ši kalba kartu su hebrajų kalba, amonitų kalba ir dar keliomis kalbomis priklauso prie šiaurės vakarų semitų kalbų dialektų. Nuo VIII a. pr. m. e. aramėjų kalba ir raštas jau konkuravo su akadų kalba ir dantiraščiu Asirijoje, o vėliau išplito visuose Artimuosiuose Rytuose.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Senovės Sirijos istorija

Priešistorinė Sirija

Ebla, Nagaras, Maris

Akado imperija > III Ūro dinastija

Amoritų miestai valstybės:

Ugaritas, Alalachas, Jamchadas, Katna, Kadešas, Karchemišas

Mitanijos imperija

Hetitų imperija

Siro-hetitai (Aramėjai)

Asirija > Babilonija

Persija > Makedonija

Seleukidų imperija

Romos imperija (Sirija)

Sirijos istorija

Istorija

Migracijos

Vietovardžiai Aramu, Armi, Arame ir kiti Artimuosiuose Rytuose yra aptinkami nuo III tūkst. pr. m. e., tačiau pirmasis neginčytinas aramėjų etnonimo paminėjimas yra tik XII a. pr. m. e. Tiglat Pilesero įraše. Ankstyvieji aramėjai yra tapatinami su dykumų klajoklių gentimis, Mesopotamijos tautų vadinamomis Ahlamû („klajokliai“), ir turbūt giminingoms šasu, kurias nuo XV a. pr. m. e. mini Egipto tekstai. Jau XIII a. pr. m. e. šie ahlamu siaubė prekybinius kelius tarp Babilonijos, Hetitų imperijos ir Egipto. Viena jų bazių buvo Džebel Bišris, netoli senovinio Mario miesto, tuometiniuose šaltiniuose vadinamas Ahlamu kalvomis.

Valstybės

Nuo XII a. pr. m. e. aramėjai pasinaudojo tuometinių imperijų nusilpimu ir migravo į Derlingąjį pusmėnulį. Jie įsitvirtino senųjų imperijų periferijose ir ilgainiui užėmė valdžią. Aramėjai niekada neturėjo vieningos imperijos. Vietoj to, jie kūrė Artimuosiuose Rytuose išsimėčiusias nepriklausomas karalystes.

Dalis aramėjiškai kalbančių genčių, vadinamų chaldėjais, migravo į pietinę Babiloniją (Jūržemės regioną), kur pelkėtose žemumose susikūrė 6 jų kunigaikštystės: Bit Yâkin, Bit Dakuri, Bit Adini, Bit Amukkani, Bit Shilani, Bit Šaalu. Čia chaldėjai greitai perėmė vietinę kultūrą ir akadų kalbą. VII a. pr. m. e. jie Babilonijoje sukūrė Naująją Babilono karalystę, kuri dar žinoma kaip Chaldėjų dinastija.

Aramėjai migravo ir į Asiriją šiaurėje. Ten jie įkūrė savo valstybę Bit Bahiani su sostine Guzanoje.

Aramėjų valstybės Sirijoje VIII a. pr. m. e.

Labiausiai aramėjų migracijų įtaka buvo pastebima Sirijoje (vakaruose), kuri iki tol buvo apgyvendinta aramėjams lingvistiškai giminingų (amoritų) tautų. Čia jie sukūrė smulkias karalystes, vadinamas siro-hetitų valstybėmis. Svarbiausios šių karalysčių buvo:

• Bit Gabari – valstybė su sostine Samalyje;
• Bit Adini – valstybė su sostine Til Barsipe;
• Patina – valstybė su sostine Kinalua. Susikūrė amoritų Mukišo karalystės vietoje;
• Bit Agusi – valstybė su sostine Arpade. Susikūrė vietoj amoritų Jamchado;
• Hatarikka-Luhuti – valstybė su sostine Hatarikka, vėliau Alepe;
• Hamatas – valstybė su sostine to paties pavadinimo mieste. Susikūrė vietoj amoritų Katnos valstybės;
• Aramas-Damaskas – valstybė su sostine Damaske. Susikūrė vietoj amoritų Upi valstybės;
• Zabahas – valstybė Bekos slėnyje su sostine Zobahe, tarp Damasko ir Finikijos;
• Maakahas – valstybė į pietvakarius nuo Damasko, prie Hermono kalno;
• Gešuras – valstybė į pietus nuo Damasko, Haurano plynaukštėje (Bašane);
• Bet Rehobas – valstybė į pievakarius nuo Tiberiados ežero su sostine Rehove;

Nuo IX a. pr. m. e. viena svarbiausių tapo Damasko karalystė, kuri išplėtė savo teritorijas smulkesnių karalysčių sąskaita. Nors aramėjai neužkariavo finikiečių miestų, iš jų jie perėmė daug kultūrinių pasiekimų, pirmiausia raštą, kurį adaptavo savo kalbai. Taip susiformavo aramėjų raštas.

Imperijų valdžioje

Bazaltinė stela su aramėjišku įrašu (VII a. pr. m. e.)

Nuo VIII a. pr. m. e. aramėjai nebeturėjo savo valstybingumo. Jų karalystės buvo valdomos didesnių imperijų: Asirijos, Babilono, Achemenidų. Šiose imperijose, siekiant nutautinti, aramėjai buvo neretai perkeliami, tremiami. Jie greitai asimiliavosi su kitomis tautomis, perėmė jų kultūrą.

Nepaisant to, aramėjų kalba gausios diasporos ir prekybinių tinklų dėka jau VII a. pr. m. e. tapo lingua franca visuose Artimuosiuose Rytuose. Šia kalba buvo daroma vis daugiau oficialių įrašų. Jau III a. pr. m. e. akadų kalba, iki tol pagrindinė Artimųjų Rytų kalba, kasdieniniame gyvenime buvo visiškai ištumta aramėjų kalbos, ir naudota tik moksliniuose tekstuose. Aramėjų kalbos veikiama susiformavo ir nabatėjų kalba, naudota kaip lingua franca Arabijoje. Šią kalbą 247 m. pr. m. e. oficialia padarė ir Aršakidai savo didelėje imperijoje, siekusioje Indiją.

Po to, kai Artimuosius Rytus IV a. pr. m. e. nukariavo Makedonijos imperija, o vėliau valdė Seleukidų imperija, aramėjų kalba išliko svarbiausia bendravimo kalba regione, greta graikų kalbos. Helenizmo laikotarpiu aramėjiškai kalbančios Artimųjų Rytų tautos pradėtos vadinti bendru sirų vardu. Sirams priklausė ne tki etniniai aramėjai, bet ir asirai, hebrajai, amonitai ir daugybė kitų. Seleukidams nusilpus, II-I a. pr. m. e. buferinėje zonoje tarp Seleukidų, Partų imperijos ir Armėnijos susiformavo aramėjiškai kalbančios karalystės Osroena, Palmyra, Adiabena ir kitos. Aramėjų kalba buvo ir oficiali žydų Hasmonėjų karalystės kalba.

Nuo I a. pr. m. e. aramėjų etninės teritorijos įtrauktos į Romos imperiją. Aramėjai sparčiai priėmė krikščionybę. Po VII a. musulmonų užkariavimo, aramėjai arabizuoti ir islamizuoti. Jie sudarė pagrindą formuojantis dabartinių Sirijos arabų etninei grupei.