Antanas Karosas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Antanas Karosas (1856 m. vasario 7 d. Vėjeliškiuose, Anykščių valsčius – 1947 m. liepos 6 d. Marijampolėje) – Lietuvos kunigas kanauninkas, vyskupas, teologas.
| Antanas Karosas | |
|---|---|
| Gimė | 1856 m. vasario 7 d. Vėjeliškiai, Anykščių valsčius |
| Mirė | 1947 m. liepos 6 d. (91 metai) Marijampolė |
| Tėvas | Jonas Karosas |
| Veikla | vyskupas, teologas |
| Alma mater | 1883 m. Peterburgo dvasinė akademija |
Biografija
Manoma, kad tikroji gimimo data – 1849 m., bet dėl klaidos metrikų knygose tik 1856 m. buvo įrašytas kaip gimęs. Baigė 6 klases Šiaulių gimnazijoje. 1875–1879 m. studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, 1879–1883 m. tęsė studijas Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1883 m. birželio 3 d. įšventintas kunigu.
Nuo 1884 m. Žemaičių kunigų seminarijoje dėstė homiletiką ir lietuvių kalbą. Nuo 1885 m. Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio sekretorius, diplomatiškai tvarkė reikalus su caro valdžios atstovais, lenkų ir lietuvių nacionalinius santykius. 1896 m. Žemaičių katedros kapitulos kanauninkas. 1900–1907 m. Žemaičių kunigų seminarijos rektorius. 1906–1907 m. redagavo savaitraštį „Nedėldienio skaitymas“. 1906–1910 m. Žitomyro vyskupo padėjėjas. 1907 m. birželio 16 d. konsekruotas vyskupu. 1910–1920 m. Seinų vyskupas, paskutinis šios vyskupijos valdytojas. 1920 m. iš Lenkijai atitekusių Seinų išsiųstas į Lietuvą.[1]
1920–1926 m. gyveno Marijampolėje, marijonų vienuolyne. 1926 m. paskirtas naujai įkurtos Vilkaviškio vyskupijos vyskupu. Čia įrengė kuriją, pertvarkė katedrą, naujai organizavo pastoracinį darbą, 1930 m. pastatydino Vilkaviškio kunigų seminariją. 1933 m. Apaštalų sosto asistentas, Romos grafas. 1934 m. su Mečislovu Reiniu surengė Vilkaviškio vyskupijos sinodą ir pirmąjį vyskupijos Eucharistinį kongresą. Padidino Vilkaviškio vyskupijos parapijų skaičių nuo 61 iki 94. Kilus Katalikų bažnyčios ir tautininkų konfliktui, laikėsi nuosaikios pozicijos, teigė, kad konfliktai turi būti sprendžiami derybų keliu.
1940 m. sovietinei okupacinei valdžiai konfiskavus vyskupijos rūmus, apsigyveno Vilkaviškio klebonijoje, čia išgyveno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1944 m. iš Vilkaviškio persikėlė į Šunskus, 1946 m. į Marijampolę. Atsisakė skelbti sovietinės valdžios kreipimąsi, raginantį Lietuvos partizanus išeiti iš pogrindžio. Palaidotas Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Šv. Onos koplyčios kriptoje. Jo vardu pavadinta viena gatvė Vilkaviškyje.[2][3]
Šaltiniai
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.