From Wikipedia, the free encyclopedia
Antanas Drilinga (g. 1935 m. gegužės 16 d. Plikiškiuose, Anykščių valsčius, Utenos apskritis) – Lietuvos komjaunimo veikėjas, poetas, prozininkas, žurnalistas, redaktorius, vertėjas.
Antanas Drilinga | |
---|---|
Gimė | 1935 m. gegužės 16 d. Plikiškiai, Anykščių valsčius |
Tėvas | Feliksas Mykolas Drilinga |
Motina | Emilija Paknytė-Drilingienė |
Sutuoktinis (-ė) | Janina Drilingienė |
Vaikai | Aušra Drilingaitė |
Veikla | poetas, prozininkas, žurnalistas, vertėjas |
Partija | 1964 m. SSKP |
Alma mater | 1976 m. Vilniaus universitetas |
Tėvai Feliksas Mykolas Drilinga ir Emilija Paknytė-Drilingienė – neturtingi žemdirbiai. Augo su seserimi Marijona (g. 1926 m.) ir broliu. Mokėsi Mikierių pradžios mokykloje, Šimonių progimnazijoje. 1951–1955 m. lankė Ukmergės mokytojų seminariją. 1955–1959 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.[1]
1957–1958 m. žurnalo „Švyturys“ literatūrinis darbuotojas, 1958–1962 m. laikraščio „Komjaunimo tiesa“ Literatūros ir meno skyriaus vedėjas. 1959–1973 m. LLKJS CK narys. 1962–1963 m. žurnalo „Moksleivis“ Literatūros ir meno skyriaus vedėjas. 1963–1965 m. LLKJS CK darbuotojas. 1965–1966 m. žurnalo „Moksleivis“ vyriausiasis redaktorius. 1967–1972 m. žurnalo „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius. 1971–1974 m. LSSR rašytojų sąjungos Kauno skyriaus sekretorius.
1973–1976 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete studijavo žurnalistikos specialybę. 1975–1985 m. LSSR rašytojų sąjungos literatūros konsultantas. 1985–1989 m. savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. Nuo 1989 m. rašytojas profesionalas. 1992–1995 m. Valstybinio leidybos centro vyriausiasis redaktorius, 1995–2005 m. leidyklos „Džiugas“ vadovas, leidyklų „Margi raštai“, „Ardor“ leidėjas.[2][3]
Nuo 1962 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 1970–1990 m. dar ir sąjungos valdybos narys.[4]
Eilėraščius pradėjo spausdinti 1953 metais. Kūryba pasižymi žanrų ir stiliaus įvairove: lyrika, mikropoemos, romanai, dokumentinė proza, libretai, eilėraščiai vaikams. Jo poezijoje greta tradicinių meilės ir gamtos motyvų dažna visuomeninė tematika. Prozos kūriniuose A. Drilinga dažniausiai žvalgosi po amžininkų kasdienybę, sudėtingus santykius šeimoje, pastangas įsitvirtinti visuomenėje, įveikti dvasines problemas.
Eilėraščių rinkinyje „Atveriu langą“ (1959 m.) apdainavo komjaunuolišką jaunystę, meilę ir draugystę. Platesnis temų ratas ir gilesnis jų traktavimas matyti eilėraščių rinkinyje „Rankos ir betonas“ (1962 m.), kuriame atskiri ciklai skirti Kauno komjaunuoliams pogrindininkams, Kauno hidroelektrinės statytojams, sovietiniams kosmoso užkariautojams, ryškūs taikos, darbo, meilės motyvai. Kelionių po Sibirą įspūdžiai atsispindi eilėraščių rinkinyje „Skambančios naktys“ (1965 m.).[5]
Sukūrė libretus Antano Rekašiaus operai „Šviesos baladė“ (pastatyta 1970 m.), Algimanto Bražinsko operoms „Pagramančio šnekučiai“, „Kristijonas“ (pastatyta 1985 m.) ir „Liepsna“. Pagal jo eiles yra sukurta dainų: Algimanto Jeleniausko „Vakaro sonetas“, Teisučio Makačino „Pirmyn, darbininkai“, Vytauto Kairiūkščio „Vidurnakty“ ir kt.
Išvertė operų „Karmen“, „Lietuviai“, operačių „Monmartro žibuoklės“, „Šikšnosparnis“ ir kitų libretus.
Išvertė į lietuvių kalbą iš rusų ir prancūzų kalbų:
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.