From Wikipedia, the free encyclopedia
Akiba ben Josefas (hebr. עֲקִיבָא בֶּן יוֹסֵף, dar žinomas kaip Rabinas Akiba ar Rabinas Akiva (hebr. רַבִּי עֲקִיבָא, apytiksliai 50 m. – 135 m. rugsėjo 28 d.) – žymus žydų mokslininkas ir išminčius (tana), gyvenęs I a.-II a. pr. Rabinas Akiba paklojo pagrindus Mišnai (žodinė Tora) ir Midraš halachai (Toros studijavimo metodas). Talmude vadinamas „išminčių vadu“. Per Bar Kochbos sukilimą nužudytas romėnų. Vienas rabiniškojo judaizmo pradininkų, kankinys. Sukūrė naujus Šventraščio aiškinimo metodus, teigė, jog žodinė religinė tradicija slypi Šventraštyje. Pabrėžė Toros studijavimo svarbą judaizmui.[1]
Tanaitinė tradicija mini, kad iš keturių, patekusių į rojų, vienintelis Akiba grįžo visiškai sveikas.[2]
Akiba buvo kilęs iš paprastos, nekilmingos giminės.[3] Kai kurių šaltinių teigimu, jis buvo kilęs iš atsivertusių į judaizmą. Prieš vesdamas turtingo Jeruzalės miestiečio Beno Kalba Sabua dukterį, Akiba buvo pas šį miestietį tarnavęs neraštingas piemuo. Akibos žmonos vardas nėra nurodytas ankstyvuosiuose šaltiniuose, tačiau vėlesnėje tradicijoje jį įvardinama kaip Rachelė.[3] Žmona ištikimai buvo šalia savo vyro ir jį palaikė, kai šis sulaukęs keturiasdešimties atsidėjo Toros studijoms.[3]
Anot kitos tradicijos, 40 m. sulaukęs Akiba įstojo akademiją savo gimtajame mieste Lode. Jai vadovavo Elizeras ben Urkenas, Akibos tėvo Josefo kaimynas.[4] Tai, kad Elizeras buvo jo pirmasis ir vienintelis mokytojas ir vienintelis, kurį Akiba vėliau vadino „rabiu“, yra svarbu nustatant Akibos gimimo metus. Remiantis abiem tradicijomis, studijų pradžia – maždaug 75–80 m.
Be Elezero, Akiba mokėsi pas Jozuę Ben Hananiją ir Nachumą Išą Gamzu.[5] Vėliau susipažino su Gamalieliu II. Pralenkė iškilų savo mokytoją rabiną Tarfoną, kuris vėliau tapo vienu didžiausių Akibos gerbėjų.[6][7] Akiba Lode gyveno tol, kol ten gyveno Elezeras, o paskui perkėlė savo mokyklą į Beneberaką.[3][8] Akiba taip pat kurį laiką gyveno Zifrone (šiuolaikinis Zafranas netoli Hamos).[9]
Akiba tariamai dalyvavo 132–136 m. vykusiame Bar Kochbos sukilime, tačiau jo vaidmens neįmanoma patvirtinti.[3] Vienintelis įrodymas, kad Akiba buvo susijęs su įvykiais, yra tai, kad jis sukilėlių vadą Barą Kochbą laikė pažadėtuoju Mesijumi.[10] Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai teigia, kad tūkstančiai Akibos studentų žuvo kovodami Baro Kochbos gretose.[11] Kita vertus, tai remiasi prielaida, kurią pirmąkart iškėlė Nachmanas Krochmalas maždaug prieš 200 m. Baraita[12] teigia, kad Akiba buvo nukankintas dėl to, kad pažeidė Hadriano įsakus, nukreiptus prieš žydų tikėjimo praktikavimą ir mokymą, ir Turnuso Rufuso buvo nuteistas mirti Cezarėjoje.[3] Kadangi nurodomos religinės, o ne politinės priežastys, tai gali būti įrodymas, kad pats Akiba maište nedalyvavo. Akibai mirties bausmė įvykdyta po kelerių metų kalinimo, apie 132 m., tad prieš Bar Kochbos sukilimo numalšinimą, kitaip būtų sudėtinga paaiškinti, kodėl romėnai būtų vilkinę egzekucijos vykdymą.[13] Mechilta nurodo, kad Hadriano antijudėjiški draudimai buvo išleisti prieš Bar Kochbos nuvertimą.[14][3]
Akivos nuomonė apie žmogaus sukūrimą užfiksuota Pirkei Avote:
Akibos ontologija remiasi principu, kad žmogus buvo sukurtas ne pagal Dievo paveikslą, bet, filosofiškai traktuojant, pagal Idėją – ką Filonas, sutikdamas su judėjų teologija, vadina „pirmuoju dangiškuoju žmogumi“ (žr. Adomas Kadmonas). Būdamas griežtas monoteistas, Akiba prieštaravo bet kokiam Dievo sugretinimui su angelais ir pareiškė, kad tiesmukas כאחד ממנו, reiškiančio „kaip vienas iš mūsų“,[16] aiškinimas yra piktžodžiavimas. Nepriklausomai nuo Akibos, šio bendraamžis Justinas Kankinys tokiai pažodinei interpretacijai taip pat prieštaravo, įvardindamas ją kaip „žydų ereziją“.[17] Siekdamas išskirti Dievo prigimtį, kuriai niekas neprilygsta, Akiba angelus traktavo beveik panašiai kaip mirtinguosius, pvz., teigė, kad dangiškoji mana yra tikrasis angelų maistas, turėdamas omenyje Psalmyno 78:25.[3][18] Toks Akivos požiūris, nepaisant rabino Ismaelio griežto nepritarimo, tapo visuotinai priimtu jo amžininkų.[19][3]
Samprotaudamas apie Dievo ir žmogaus santykį darė išvadą, kad žudikas turi būti laikomas nusikaltusiu dieviškajam žmogaus archetipui.[3][20] Didžiausiu judaizmo principu jis laikė įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.[3][21] Kita vertus, jis netvirtino, kad šio įsakymo vykdymas yra tolygus viso Įstatymo vykdymui – vienoje iš savo poleminių Šventraščio interpretacijų jis griežtai nesutiko su priešinga nuomone, kurios tariamai laikosi krikščionys ir kiti nežydai,[3][22] taip judaizmą geriausiu atveju redukuojantys iki „tiesiog moralės“, nes kartu buvo griežtų pažiūrų ir angažuotas žydas.[3]
Anot Akibos, Dievui būdingi šie požymiai – מדת הדין, (teisingumo požymis) ir מדת הרחמים, (gailestingumo požymis). Kitaip tariant, Dievas gėrį ir gailestingumą derina su griežtu teisingumu.[3][23] Iš čia išplaukia jo maksima: „Dievas valdo pasaulį gailestingai, bet pagal gėrio ir blogio pusiausvyrą žmonių veiksmuose“.[3] Teisingumas kaip Dievo požymis turi būti pavyzdinis žmogui vykdant teisingumą. Aiškindamas dorųjų kentėjimą ir nedorėlių klestėjimą, Akiba teigė, kad dorieji šiame gyvenime yra baudžiami už savo kelias nuodėmes, kad vėliau galėtų gauti vien tik atlygį, o nedorėliai šiame pasaulyje gauna visą atlygį už mažus jų gerus darbus, tačiau kitame pasaulyje susilauks tik bausmės už savo blogus darbus.[24]
Akiva prisidėjo prie Tanacho kanono sudarymo. Jis griežtai nepritarė kai kurių apokrifų, pavyzdžiui, Siracido knygos, priskyrimui prie kanoninių knygų.[25] Tačiau jis neprieštaravo apokrifų skaitymui savišvietos tikslais – jis pats ne kartą yra pacitavęs Siracido knygą.[26] Kita vertus, Akiva griežtai gynė Giesmių giesmės ir Esteros knygos kanoniškumą.[3][27]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
