Nojus Astrauskas, Armandas Mazukelis From Wikipedia, the free encyclopedia
Žiurkės (Rattus) – pelių šeimos graužikų gentis. Jų yra apie 60 rūšių (Lietuvoje – 2: juodosios ir pilkosios). Paplitusios daugiausia Azijoje, kai kurios rūšys yra sinantropinės (susijusios su žmogumi).
Kūnas 10–30 cm ilgio, uodega maždaug tokio pat ilgio, apaugusi raginiais žvyneliais ir trumpais retais plaukais. Labai vislios, per metus būna iki 3 vadų, kiekvienoje po 6–12 jauniklių. Lytiškai subręsta 5-6 sav. amžiaus.
Daugiausia laikosi gyvenamuose namuose, miestų kanalizacijos sistemoje, maisto produktų sandėliuose, tvartuose. Minta gyvūniniu ir augaliniu maistu, gadina maisto produktus, kailius, baldus, odą. Aktyvios sutemose ir naktį. Žmogui labiausiai kenkia rudoji arba pilkoji, Rattus norvegicus ir juodoji (Rattus rattus). Juodosios žiurkės yra gerokai mažesnės (16-23 cm) už pilkąsias žiurkes (18-26 cm).
Žiurkės platina marą, endeminę žiurkinę dėmėtąją šiltinę, cucugamušį, ku karštligę, salmoneliozę, trichineliozę, tuliaremiją, leptospirozę, toksoplazmozę, pasiutligę. Domestikuota rudosios žiurkės albinosinė forma (baltoji žiurkė) naudojama laboratoriniams eksperimentams. Žiurkės naikinamos deratizacijos priemonėmis (gaudomos spąstais, kt.).
Po pelių, žiurkės yra labiausiai naudojami eksperimentams gyvūnai. Dažniausiai jos naudojamos mitybos, transplantacijos, imunologijos, genetikos, vėžio, farmakologijos, fiziologijos, neurologijos, senėjimo tyrinėjimams. Beveik visos naudojamos žiurkių gentys išvestos iš pilkųjų žiurkių (Rattus norvegicus), kurios kilusios iš Azijos regionų ir paplito Europoje ir JAV XVIII amžiuje.
Žiurkės pradėtos auginti nelaisvėje XIX amžiuje, kai savo laiku išpopuliarėjo žiurkių lenktynės. Žiurkių auginimas kaip hobis, pramoga, atsirado amžiaus pabaigoje. Baltos ir spalvotos žiurkės tikriausiai pasirodė iš veislininkų kolekcijų, kurios buvo surinktos iš neįprastų mutantų, sutinkamų gamtoje.
Pilkosios žiurkės tapo pirmąja žinduolių rūšimi, kurios pirmiausiai buvo prijaukintos moksliniams tyrinėjimams. Nors žiurkės buvo naudojamos eksperimentams Europoje nuo XIX amžiaus vidurio, beveik visos žiurkių linijos, naudojamos šiandien, kilo JAV, pirmiausiai iš Wistar Instituto Filadelfijoje.
Laboratorinių žiurkių, kaip ir pelių, panaudojimas išaugo dėl gerų genetinių charakteristikų. Dėl savo didumo žiurkės leido mokslininkams atlikti daug procedūrų, kurios sunkiai galėjo būti atliktos pelėms.
Išvestinės komercinės kolonijos iš Wistar Instituto 1906 buvo didžiausias laboratorinių žiurkių šaltinis visame pasaulyje. Wistar žiurkių kamienas siekė toliau nei bet kuris kitas. Sprague-Dawley žiurkės kilo iš Wistar patelių sukryžminus su nežinomos veislės patinu. Long-Evans žiurkės, tikimasi, kilo irgi iš Wistar patelių sukryžminus su laukine pilkąja žiurke.
Žiurkės turi gerai išvystytą uoslę ir klausą, tačiau rega yra prasta, neskiria spalvų. Akys yra kaukolės šonuose, todėl žiurkės turi platų akiplotį, tačiau panoraminio vaizdo vis dėlto nemato. Jos turi gerai apibrėžtą paros ritmą, aktyvios būna tamsoje ir miega bei ilsisi tik šviesiu paros metu. Maitinasi naktį, o maisto įsisavinimas vyksta anksti ryte. Šio paros ritmo pritaikymas laboratorinėms žiurkėms leidžia lengvai jas prijaukinti. Po keleto pakartotino švelnaus rūpinimosi, su minimaliu pasipriešinimu žiurkėms galima atlikti keletą nemalonių procedūrų, tokių kaip injekcijos.
Patinai yra agresyvesni už pateles. Žiurkės gali įkasti be jokio įspėjimo. Tos paties lyties gyvūnai gali būti laikomi kartu, o kai patinas patalpinamas kartu su patele, jis tuojau pat mėgina poruotis, nors patelės prisileidžia patinus tik ankstyvoje rujoje.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
