From Wikipedia, the free encyclopedia
Žanas Polis Sartras (pranc. Jean-Paul Charles Aymard Sartre, 1905 m. birželio 21 d. Paryžiuje – 1980 m. balandžio 15 d.) – prancūzų rašytojas, publicistas, dramaturgas, ilgametis Simone de Beauvoir draugas.[1] Vienas iš žymiausių XX amžiaus egzistencialistų. 1964 metais Sartras atsisakė jam skirtos Nobelio literatūrinės premijos.
| Žanas Polis Sartras pranc. Jean-Paul Charles Aymard Sartre | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 1905 m. birželio 21 d..svg){kind=small} Prancūzija, Paryžius |
| Mirė | 1980 m. balandžio 15 d. (74 metai) Prancūzija, Paryžius |
| Palaidotas (-a) | Monparnaso kapinėse |
| Partneris (-ė) | Simone de Beauvoir |
| Veikla | rašytojas, publicistas, dramaturgas, ilgametis Simone de Beauvoir gyvenimo draugas. |
| Sritis | metafizika epistemologija etika politika fenomenologija ontologija |
| Alma mater | École Normale Supérieure, Paryžiaus universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
 Vikiteka | Jean-Paul Sartre |
| Parašas | |
 | |
Ž. Sartras domėjosi metafizika, ontologija, epistemologija, fenomenologija, etika, politika.
Žanas Polis Sartras gimė 1905 m. birželio 21 d. Paryžiuje jūrų laivyno karininko Žano Baptisto Sartro ir Anos Mari šeimoje.[2] Tėvas mirė, kai jam tebuvo 15 mėnesių. Auginti sūnų motinai padėjo motinas tėvas vokiečių kalbos mokytojas Šarlis Šveiceris, nuo ankstyvų metų mokęs jaunuolį matematikos ir klasikinės literatūros.[3] Sartrui būnant dvylikos motina darkart susituokė ir šeima persikėlė į La Rošelį. Čia mokykloje jis susilaukdavo patyčių dėl dešinės akies, kuria nematė, egzotropijos.[4]
Paauglystėje perskaityta A. Bergsono esė sužadino domėjimąsi filosofija.[5] Prieš įstodamas į aukštąją mokyklą lankė privačią mokyklą Paryžiuje.[6]
Studijavo Paryžiaus prestižinėje École Normale, kur sėmėsi idėjų iš I. Kanto, F. Hėgelio ir M. Heidegerio darbų. 1928 m. gavo magistro diplomą; magistro straipsnis vadinosi „Vaizdinys psichologiniame gyvenime: vaidmuo ir natūra“ (pranc. L'Image dans la vie psychologique: rôle et nature), darbo vadovu buvo to meto itin žymus prancūzų psichologas Henris Delakrua.[7] Būtent studijuodamas aukštojoje mokykloje Sartras susipažino su būsimu filosofu ir socialiniu kritiku Raimondu Aronu, su kuriuo beveik visą gyvenimą palaikė draugiškus ryšius.[8] Manoma, kad prie Sartro filosofinių pažiūrų formavimosi ženkliai prisidėti galėjo kelis metus kas kas savaitinę lankyti seminarai, kuriuos skaitė filosofas neohėgelistas Aleksandras Koževas.[9] A. Koževo dėka Sartras perskaitė Hėgelio veikalą Dvasios fenomenologija, padariusią reikšmingą įtaką Sartrui ir daugeliui jo amžininkų filosofų.[10] 1929 m. Sartras susipažino su Simone de Beauvoir, vėliau tapusia jo gyvenimo drauge.[11] Nuo pažinties juos ėmė sieti romantiniai, nors ir ne monogaminiai, santykiai, besitęsę iki pat Sartro mirties.[12] Tiek Sartras, tiek Beauvoir kritiškai vertino kultūrinius ir socialinius lūkesčius, įprastus aplinkoje, kurioje jie užaugo ir subrendo. Savo aplinką tiek mąstymu, tiek gyvenimo būdu laikė buržuazine. Vėliau susidūrimas tarp gniuždančio, dvasingumą žlugdančio susitaikėliškumo (mauvaise foi) ir „autentiškos“ „būties“ tapo pagrindine 1943 m. išleisto veikalo „Būtis ir Nebūtis“ (pranc. L'Être et le Néant) tema.[13]
Studijas baigė 1929 m. ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.
1938 metais Sartras parašė romaną „Šleikštulys“, laikytiną egzistencializmo manifestu. Tuo tarpu knygoje „Siena“ pavaizdavo, kokie absurdiški žmonių veiksmai, žmonėms bandant elgtis racionaliai. Po jos išsivystė visa absurdo literatūros šaka.
1939 m. Ž. P. Sartras buvo paimtas į Prancūzijos kariuomenę meteorologu.[14][15] 1940 m. jis pakliuvo į vokiečių nelaisvę kaip karo belaisvis. Buvo kalinamas Nansyje ir koncentracijos stovykloje Tryre, kur parašė savo pirmąją pjesę (Barionà, fils du tonnerre ) apie Kalėdas. Būtent šiuo laikotarpiu perskaitė Martino Haidegerio knygą „Būtis ir laikas“, vėliau padariusią didelę įtaką jo paties esė apie fenomenologinę ontologiją. Po 9 mėn. buvo paleistas dėl silpnos sveikatos. Gavęs civilio statusą, persikėlė netoli Paryžiaus, atgavo mokytojo pareigas Pasteur licėjuje netoli Paryžiaus ir apsigyveno viešbutyje „Mistral“. 1941 m. spalį jam buvo paskirtos pareigos Kondorsė licėjuje, kurias anksčiau užėmė žydų tautybės mokytojas, tačiau kuriam pagal Viši įstatymą buvo uždrausta mokyti..
1941 m. gegužę prisijungė prie „Prancūzijos pasipriešinimo“, kartu su kitais rašytojais Simone de Beauvoir, Moriso Merlo-Ponti, Žanu-Tusenu Desanti, Dominiku Desanti, Žanu Kanapa dalyvavo sukuriant „Socializmo ir laisvės“ rezistencijos grupę. Vieno susitikimo metu Sartras pasiūlė organizacijai nužudyti prancūzų kolaborantus, tokius kaip Marselis Deatas. Ši idėja buvo atmesta, nes, kaip Beauvoir pažymėjo, „nė vienas iš mūsų nesijautėme tinkamas gaminti bombas ar mėtyti granatas“.[16] Rugpjūčio mėnesį Sartras ir de Beauvoir išvyko į Prancūzijos Rivjerą tikėdamiesi Andrė Gido ir Andrė Malro paramos. Vis dėlto tiek Gidas, tiek Malro buvo neapsisprendę, dėl ko, manoma, Sartras stipriai nusivylė ir prarado entuziazmą politinėje veikloje. „Socializmas ir laisvė“ netrukus išnyko ir Sartras nusprendė rašyti, užuot įsitraukęs į aktyvų pasipriešinimą. Būtent tuo metu jis parašė „Būtį ir nebūtį“, „Muses“ ir „Užsklęstas duris“. Šių romanų okupacinė valdžia necenzūravo. Taip pat prisidėjo prie tiek legalių, tiek nelegalių literatūros žurnalų.
Savo esė „Paryžius okupacijos sąlygomis“ Sartras rašė, kad „teisingas“ vokiečių elgesys privertė daugybę paryžiečių bendrininkauti su okupantais, priimant tai, kas nenatūralu (netikra), kaip natūralius (tikrus) dalykus:
Vokiečiai nemarširavo gatvėmis su revolveriu rankose. Jie nevertė civilių praleisti juos einant šaligatviu. Ne. Jie užleisdavo vietas pagyvenusioms damoms metro. Jie buvo draugiški vaikams, glostydami jiems žandus. Jiems buvo liepta elgtis teisingai ir būdami gerai drausmingi, jie stengėsi tai daryti droviai ir sąžiningai. Kai kurie iš jų netgi demonstravo naivų gerumą, kurio niekaip praktiškai nebuvo galima išreikšti.[17]
Sartras pastebėjo, kad kai Vermachto kariai mandagiai klausdavo paryžiečių prancūziškai su vokišku akcentu, žmonės dažniausiai jausdavosi nepatogiai, kad taip nuoširdžiai padėdavo Vermachtui. Situaciją apibūdinamas Sartras pareiškė „Mes negalėjome būti tikri patys sau“.[18] Pačiam Sartrui visada iškildavo sunki dilema, kai Vermachto kareivis klausdavo jo kelio. Ir nors Sartras paprastai atsakydavo nežinąs, kur tas kareivis nori eiti, pats pokalbis su Vermachto kareiviu reiškė bendrininkavimą su okupantais. Sartras rašė, kad dėl vokiečių „teisingo elgesio“ daugelyje žmonių buvo pastebima moralinė degradacija. Šie žmonės „teisingą“ vokiečių elgesį naudojo kaip pasiteisinimą pasyvumui. Anot Sartro, pats faktas, kad paprasti žmonės gyveno savo gyvenimus, nė kiek nesipriešindami „ Naujajai tvarkai Europoje“ ir padėjo šiai tvarkai siekti savo tikslų okupuotoje Prancūzijoje.[17]
Okupacijos metais prancūzai vokiečius dažnai kasdienėje kalboje vadino „kitais“ (pranc. les autres). Tai įkvėpė Sartrą parašyti garsiąsias eilutes jo pjesėje „ Nėra išėjimo “ (pranc. l'enfer, c'est les Autres („Pragaras – tai kiti žmonės“).[19] Sartras siekė, kad eilutė „ l’enfer, c’est les Autres“ būtų bent dalinė aliuzija į vokiečių okupantus.[19]
1943 m., atidarant Sartro pjesę „Musės“, Sartras sutiko A. Kamiu, su kuriuo ilgus metus buvo artimi draugai. Sartras labai aktyviai bendradarbiavo laikraštyje pogrindiniame laikraštyje „Kova“ (pranc. Combat), kurio vyriausiasis autorius buvo A. Kamiu. Draugystė nutrūko 1951 m., A. Kamiu išleidus aršiai komunizmą kritikuojantį romaną „Maištaujantis žmogus“. Vėliau, kai Sartrą kai kurie autoriai ėmė įvardinti kaip pasipriešinimo dalyvį, prancūzų filosofas ir rezistentas Vladimiras Jankelevičius sukritikavo Sartro poziciją vokiečių okupacijos metais kaip pasyvią, be „politinio atsidavimo„, o tolesnes jo politinę veiklą aiškindamas kaip bandymą save išsipirkti. Kamiu Sartrą įvertino kaip rašytoją, kuris priešinosi, o ne rezistentą, kuris rašė.
Po karo Sartro idėjos buvo priimamos įvairialypiai. 1948 metais katalikų bažnyčia visus jo raštus įtraukė į uždraustų knygų sąrašą.
Pjesėje „Purvinos rankos“ (1948 m.) buvo iškelta politiškai angažuoto politiko problema. Po karo Sartras įsitraukė į politiką ir nors į komunistų partiją nestojo, ėmė atvirai reikšti savo prielankumą komunizmui, aštriai pasisakydamas prieš Prancūzijos kolonistinę politiką Alžyre. XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje Sartras prancūzišką nacionalizmą apibūdino „provincialiu“, o 1949 m. esė kvietė kurti „Jungtines Europos Valstijas“.[20] Sartras tapo žymiu Alžyro nacionalinio išsivadavimo fronto rėmėju Alžyro karo metu ir buvo vienas iš 121 manifesto signatarų. 1959 m. teigė, kad kiekvienas prancūzas esąs kolektyviai atsakingas už nusikaltimus Alžyro nepriklausomybės karo metu.[21]
Kilus Korėjos karui, Sartras rašė, kad neabejoja, jog „Pietų Korėjos feodalai ir Amerikos imperialistai remia šį karą“, pridėdamas, kad neabejoja ir „tuo, kad karą pradėjo šiaurės korėjiečiai.“[22] 1950 m. liepos mėnesį prancūzų leidiniui Les Temps Modernes jis pateikė savo ir Beauvoir poziciją TSRS klausimu:
Kadangi nebuvome nei [komunistų] partijos nariai, nei pargarsėję jos simpatikai, rašyti apie sovietų darbo stovyklas nebuvo mūsų pareiga; mes galėjome likti ginčų apie šios sistemos prigimtį nuošalyje, nes sociologinės reikšmės įvykių neįvyko.[23]
Sartras teisino TSRS teigdamas, kad tai yra „revoliucinė“ valstybė, siekianti pagerinti žmoniją. Dėl to, Sartro teigimu, ją galima kritikuoti tik tiek, kad ji neatitinka savo pačios idealų, o kritikai turėtų atsižvelgti, kad TSRS turi gintis nuo priešiško pasaulio. Tuo tarpų dėl „buržuazinių“ valstybių nesėkmių Sartras kaltino jų „įgimtus trūkumus“.[24] Tuo metu Sartras buvo įtikėjęs moraliniu Rytų bloko pranašumu, teigdamas, kad šis tikėjimas buvo būtinas tam, kad būtų palaikoma „gyva viltis“.[25] Dėl aršios Tarybų Sąjungos apologetikas Sartro buvęs bendražygis Morisas Merlo Pontis Sartrą pavadino „ultrabolševiku“.[26]
1954 m., iškart po Stalino mirties, Sartras viešėjo Tarybų Sąjungoje, kurioje rado „visišką kritikos laisvę“.[27] Sartras gynė TSRS ir komentuodamas dėl tarybinei valdžiai neįtikusių rašytojų pašalinimo iš TSRS rašytojų sąjungos: „jie vis dar turėjo galimybę būti reabilituoti rašydami geresnes knygas“.[28] Gindamas TSRS veiksmus 1956 m. Vengrijos revoliucijos metu Sartras pats sau prieštarauja, nes paties išgirtą tikrą intelektualų ir darbininkų susivienijimą[29] kritikuoja praradus „socialistinį pagrindą“.[30]
1964 m. Sartras užsipuolė TSRS generalinį sekretorių Chruščiovą dėl jo slaptosios kalbos, pasmerkusios Stalino kultą ir didįjį valymą bei kitas didelio masto represijas. Sartras teigė, kad „masės nebuvo pasirengusios priimti tiesos“.[31] Sartras ne kartą yra išreiškęs palankumą Lenkijos komunistų vadui Vladislavui Gomulkai už jo „lenkišką kelią į socializmą“ ir jo reformas komunistinėje Lenkijoje.[32]
Vėliau Sartras pasisakė prieš Vietnamo karą, ir kartu su Bertranu Raselu ir kitais intelektualais 1967 m. surengė tribunolą JAV karo nusikaltimų pasmerkimui. Iškiliausiame vėlyvojo periodo veikale „Dialektinio proto kritika“ (1960 m.) Ž. Sartras pabrėžė K. Markso humanistines vertybes.
XX a. septintajame dešimtmetyje Sartras ir Beauvoir lankėsi Kuboje, kur susitiko su Fideliu Kastro ir Če Gevara. Sartras buvo sužavėtas Gevaros ir po šio mirties Gevarą pavadino „tobuliausiu eros žmogumi“.[33] Kita vertus, Sartras buvo pasibaisėjęs gėjų persekiojimu Kuboje, Kastro vyriausybės vykdomą gėjų persekiojimą palyginęs su nacių vykdytu žydų persekiojimu („Kuboje nėra žydų, bet yra homoseksualų“).[34]
1973 m. Sartras teigė, kad „revoliucinė valdžia visada turi nusikratyti kai kurių jai kenkiančių žmonių, o jų mirtis yra vienintelė išeitis“. Frenkas Gibni dėl Sartro nekritiškos pozicijos buvo jį pavadinęs „ naudingu idiotu“.[35]
Nepaisant šlovės ir žinomumo, Sartras negyveno ištaigingai, neturėjo daug turtų, įsipareigojęs siekti savo nusibrėžtų tikslų iki pat savo gyvenimo pabaigos. Dėl to 1968 m. gegužės mėn. kilus į riaušes perėjusiems visuotiniam streikams Paryžiuje, jas aktyviai rėmė už ką vasarą buvo suimtas už pilietinį nepaklusnumą. Tai sužinojęs Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis įsikišo ir atleido Sartrą nuo bausmės, pareikšdamas, kad „Voltero nesuimsime“.[36]
1975 m. į klausimą, kaip norėtų būti prisimintas, Sartras atsakė:
Norėčiau, kad [žmonės] prisimintų „Šleikštulį“, [mano pjeses] „Užsklęstos durys“ ir „Velnias ir Gerasis Viešpats“, taip pat – du mano filosofinius kūrinius, ypač antrąjį, „Dialektinio proto kritika“. Taip pat mano esė apie Ženė, Sen Ženė. <…> Jei tai būtų prisiminta, tai būtų didelis pasiekimas, ir daugiau nieko nenorėčiau. Jei apie Žaną Polį Sartrą kaip žmogų, norėčiau, kad žmonės prisimintų aplinką ar istorines aplinkybes, kuriose gyvenau, … kaip jose gyvenau, atsižvelgiant į visus siekius, kuriuos bandžiau savyje sutalpinti.[37]
Paskutiniaisiais gyvenimo metais ėmė simpatizuoti anarchizmui, teigdamas, kad yra „specifinis anarchistas“.[38]. Nors buvo ateistas, sveikatai ėmus šlubuoti, susidomėjo dvasingumu ir itin gilinosi bei ėmė prijausti mesijiniam judaizmui, tuo nuvildamas partnerę Beauvoir ir sekėjus sartristus. Beauvoir tokį pasikeitusį požiūrį laikė senatviniu marazmu.
Pjeras Viktoras, į judaizmą atsivertęs buvęs maoistas praleido daug laiko paskutiniaisiais Sartro gyvenimo metais. Pjeras Viktoras užrašė vieną jų paskutinių pokalbių. Paklaustas apie dievo egzistavimą, Sartras atsakė: „Aš jaučiuosi esąs ne atsitiktinumo produktas, dulkių gumulėlis visatoje, o kažkas, kurio buvo laukiama, kuriam buvo paruošta, apie kurį iš anksto buvo numatyta. Trumpai tariant, būtybė, kurią čionai atsiųsti galėjo tik Kūrėjas; ši kuriančios rankos idėja ir yra dievas.[39]
Kai 1972 m. Miunchene vykusių vasaros olimpinių žaidynių metu buvo nužudyta 11-a Izraelio olimpiečių, Ž. P. Sartras terorizmą pavadino „baisiu ginklu, tačiau pavergtieji neturi kitų“. Tai daugelis palaikė ekstremizmo apologija, nepaisant to, kad 1967 m. Sartras aktyviai palaikė Izraelį Šešių dienų karo metu. Sartras pripažino nepriklausomą Izraelio valstybę, tačiau manė, kad dėl tos pačios priežasties ir palestiniečiai turi teisę į nepriklausomybę, stipriai oponuodamas antisemitizmui ir antisionizmui. Dėl Sartro sionizmo šį ėmė boikotuoti kai kurie kairieji.
Žanas Polis Sartras mirė 1980 m. balandžio 15 d. Paryžiuje nuo plaučių edemos. Jis nenorėjo būti palaidotas Per-Lašez kapinėse tarp savo motinos ir patėvio, todėl buvo nutarta jį laidoti Monparnaso kapinėse. Sartro laidotuvės vyko šeštadienį, balandžio 19 d. Tą dieną 50 000 paryžiečių susirinko į Monparnaso bulvarą, kad išlydėtų kortežą su Sartro palaikais.[40][41] Iš pradžių Sartras buvo palaidotas laikinajame kape, esančiame kairėje nuo kapinių vartų.[42] Po keturių dienų karstas buvo iškastas, kūnas kremuotas, o pelenai perlaidoti nuolatinėje amžinojo poilsio vietoje Monparnaso kapinėse, dešinėje nuo kapinių vartų.[43]
Sartras (kaip ir A. Kamiu) buvo ateistinio egzistencializmo atstovas, plėtojęs moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, neatskiriamas nuo individo, kasdienybės neigimo. Jas skatino dvasiškai nuskurdinto žmogus atsiradimas, prieštaringa jo vieta pasaulyje. Buvo ieškoma būdų išsigelbėjimui.
„Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas“. Nėra Dievo, kuris iš anksto suteiktų gyvenimo prasmę, tad žmogus priverstas pats apsibrėžti savo egzistenciją. Žmogaus būtis yra pirmiau nei esmė. Jis negali iš pradžių mąstyti apie save- jis iš pradžių yra.
Ž. P. Sartro požiūriu, žmogus prasideda tik tada, kai pajunta betarpišką sąlytį su būtimi, pasireiškiantį kaip liga: „Kęsti, kad daiktai būtų taip arti, aš daugiau negalėjau… Norėjosi nueiti, užsimiršti, numigti… Dusau. Pro akis, nosį, burną – pro visur skverbėsi mano egzistavimas… Ir staiga … plyšo kažkokia uždanga. Ir aš supratau, pamačiau… Tai mane ir slegia“ („Šleikštulys“).
Čia Ž. P. Sartras išryškino pagrindinius žmogaus sąlyčio su aplinka principus:
Tiesioginis išgyvenimas neatskiriamas nuo intuicijos, kuri nepavaldi logikai. Tai buvo pagrindas atsisakant kraštutinio racionalizmo.
Būti laisvu Ž. P. Sartrui reiškė būti savitai mąstančiu. Laisvė yra moralinė atsakomybė, kurios jausmą vėliau Ž. P. Sartras išplėtė iki begalybės: „savo tapsme žmogus turi suvokti, kad moraliai atsakingas už visa ir viską, kas vyksta pasaulyje“ („Egzistencializmas yra humanizmas“).
Žmogaus susvetimėjimo priežastį Ž. P. Sartras įžvelgė socialinių institucijų struktūroje. Daugybė valdiškų įstaigų vadovaujasi gausybe potvarkių ir įsakų. Atskiram žmogui išsiveržti iš tų apribojimų yra beviltiška, pavieniui daugumos valia neįveikiama. Išsivadavimas gali būti tik kolektyvinis ir tam reikia surasti žmogaus poreikius tenkinančią grupę. Tokias nuostatas Ž. P. Sartras pademonstravo ir savo elgesiu. 1964 m. jis atsisakė skirtos Nobelio literatūrinės premijos, tvirtindamas, kad niekada nepriima jokių oficialių apdovanojimų ir nenori savęs sumenkinti iki institucijų lygio.
1965 m. Žanas Polis Sartras (kartu su Simone de Beauvoir) lankėsi Lietuvoje. Jiedu norėjo, kad penkių dienų kelionė būtų privati, neoficiali. Tuo metu užsieniečiams keliauti po TSRS be oficialių suderinimų leidimo buvo beveik neįmanoma. Todėl jų kelionė saugumo organų buvo labai atidžiai stebima. Po atvirokų diskusijų rašytojų sąjungoje, kai kurie jos dalyviai po to turėjo nemalonumų.
Svečius lydėjo ir Lena Zonina, vertėja iš Rusijos, su kuria Ž. Sartro santykiai buvo gana šilti (tiek šilti, kad „Žodžiai“ buvo dedikuoti „Poniai Z.“). Išvaizdi, jausminga ir intelektuali Zonina (1915–1985) buvo viena iš didžiųjų Ž. Sartro meilių. Jų penkerių metų susirašinėjimo korespondencija saugoma Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje, tačiau nėra prieinama.
Sutinkant svečius, jiems buvo įteiktos baltos ramunės. Ž. Sartrą po Lietuvą lydėjo Eduardas Mieželaitis (tuo metu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas) ir Mykolas Sluckis. Su jais vyko ir fotografas Antanas Sutkus. Pirmiausia svečiai nuvyko į Nidą ir Kuršių Neriją. Nidos kopose aplankė prancūzų belaisvių kapines. Aplinkinė gamta juos tiesiog pribloškė. Rašytojas, stovėdamas ant kopos, prasitarė: „Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje“ ir po to pridūrė: „Pirmą kartą debesys man po kojomis“.
Toji kelionė į Lietuvos pajūrį yra įamžinta garsioje A. Sutkaus nuotraukoje „Sartras kovoja su vėju Kuršių Nerijoje“. Ją prancūzų skulptorė Roseline Granet panaudojo skulptūros modeliui. Ta skulptūra dabar stovi Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje. Nuotraukoje buvo sustabdyta akimirka – žmogus, kovojantis su vėju bei smėliu, rodanti žmogaus pastangas suvaldyti priešpriešą (kurią Ž. Sartras apmąstė „Užrašuose apie etiką“, 1983). Tai Ž. Sartras, jo rankos sunertos už nugaros ir žvilgsnis nukreiptas į tolį, o vėjas taršo paltą, kelnes, velia plaukus.
Iškart po kelionės į Lietuvą Ž. Sartras dalyvavo Paryžiaus studentų demonstracijoje įsisegęs ženklelį su Mao atvaizdu. Dėl to incidento Ž. Sartras TSRS buvo paskelbtas persona non grata (nepageidaujamu asmeniu).
2018 m. birželio 21 d. Nidoje, ant Parnidžio kopos, atidengta Klaudijaus Pūdymo skulptūra įamžinti Ž. Sartro vizitą 1965 m.
Ž. Sartro kūriniai:
Apie Ž. Sartrą (Lietuvoje):
Filosofinius veikalai:
---
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
